Tvartas įvairiose Lietuvos vietose dar vadintas gurbu, staldu, kūte. Arkliai ir avys laikytos atskirai nuo kiaulių, turtingame ūkyje atskiruose pastatuose – arklidėse, avidėse. Dažnai šalia tvarto būdavo diendaržis arba laidaras, į kurį gyvuliai išleidžiami vasarą. Tvartus nuo vėjų gindavo gale įrengtos malkinės arba pašiūrės.

Kluono, žemaitiškai vadinamo jauja ar rėja, paskirtis – vieta linus minti, javus kulti. Jiems džiovinti pastato viduje būdavo iš molio nudrėbta didelė krosnis. Kluonas renčiamas iš storų rąstų, stogas keturšlaitis, bemaž siekiantis žemę. šienas laikomas daržinėje. Jos sienos vėjo perpučiamos, todėl pastatas dar vadintas stogine, pašiūre, skūnia.

 

Kiemas visur dalintas į švarųjį ir ūkiškąjį. švariajame – gėlių darželis, prie jo kryžius ar koplytėlė. Ūkiniame dažnai būdavo iškasama kūdra. Iš kiemo tvarkos buvo galima spęsti apie šeimininkus: ar darbštūs, ar kokie apsileidėliai. Apsišluoti, skiedras, šiaudagalius išgrėbstyti būtina ne tik prieš didžiąsias šventes, bet ir kiekvieną šeštadienį. 

Vienkiemių gyventojai rečiau tesusieidavo, tačiau bičiuliški kaimynų tarpusavio santykiai išsilaikė, reiškęsi talkomis sunkesnių, spartumo reikalaujančių darbų atvejais. Tik dainų, pasakų, kalbos puošmenų kiekviena karta vis daugiau pamiršdavo...

Šulinys. Kiekviena vienkiemio sodyba turėdavo atskirą šulinį. Kartais net ir du: vienas gerajame kieme, jo vanduo vartotas maistui gaminti, kitas – ūkiniame kieme – gyvuliams girdyti. Tik ežerynų krašto gyventojai nesivargindavo šulinius kasti: ar iš šaltinio, ar iš ežero – vanduo būdavo tyras. 

        

Iš šulinio vandenį semdavo svirtimi. Jeigu šulinys visai negilus, tai pasisemdavo vandens ir kobiniu. Vėlesniais laikais išplito rankena sukamas velenas, ant kurio vyniojasi lynas ar grandinė. Ūkiniame kieme prie šulinio būtinas medinis lovys, skobtinis ar sukaltas iš kelių lentų.

         

Šulinys mitinėje vaizduotėje – langas į anapusinį pasaulį. štai pasakoje našlaitę piktoji pamotė įstūmė į šulinį. Ir nieko blogo jai neatsitiko: rado ten nuostabias žydinčias pievas, šviečiančią saulutę ir sutiko ten močiutę, jau seniai apleidusią šį pasaulį. štai kodėl sakoma, kad iš gilaus šulinio ir dieną žvaigždės matomos. Apskritai šulinys turi sudėtingą mitologemą. Plačiai žinomas tikėjimas, kad po Kūčių vakarienės vidurnaktį vanduo šuliniuose virstąs vynu. O gal pasakų gyvuoju vandeniu? Merginos pirmosios žiemos šventės išvakarėse, prieš lapkričio 30-ąją, šv. Andriejų, prie šulinio burdavo savo laimę. Apeis aplinkui atbulomis tris kartus šulinį, barstydamos aguonas ar kanapes, šnibždėdamos šventas Andriau, Andriejau! Kanapes sėju, parodyk man likimo skirtąjį ! ir susapnuos naktį bernelį, atjojantį žirgo girdyti.

        

Kad vanduo visados būtų tyras, Grabnyčių dieną parsinešę bažnyčioje šventinto vandens, jo truputį įpildavo į šulinį. O Didįjį šeštadienį, prieš Velykas, supildavo ir visą namuose likusį šventintą vandenį. Jaunamartė, vyro namuose pirmąkart eidama vandens semti, prie svirties pririšdavo juostą ar rankšluostį. Tai auka dvasioms. Sakydavo, kad vanduo visada būtų švarus, kad jis niekad neišdžiūtų. Vaikams nuo šulinio atgrasyti, kad nelaimė neįvyktų, sakydavo ten Maumą gyvenant. Eiti vandens ką nors kramsnojant ar valgyti prie šulinio negalima – kirmėlių ar varlių vandeny atsirastų. Jei kas pyktį ar kerštą sodybos šeimininkui turėjo, stengėsi nemačiomis į jo šulinį geldutę įmesti; tada žmona jam vien dukras gimdys.

                  

Kad naujo šulinio vanduo būtų skanus, šeimininkas savo ranka įberdavo keletą saujų druskos. Tikėtina, kad šis paprotys kilęs iš aukojimo požemio vandenų dievybei. Kad vanduo kokio užkrato nepasigautų ir kad čia kokia nelaimė neatsitiktų, į medinį rentinį šulniakasys sunėrime įkirsdavo kryželį ir įdėdavo pašventintų žolelių – lygiai kaip namą statant.

 

Pirtis. Nuo senovės mėgdavę pertis lietuviai, istorijos metraščiai tai mini. Kunigaikščio švitrigailos pomėgis lankytis pirtyje net į patarlę įėjo. O kaipgi kitaip mūsų klimato sąlygomis ir dar nelengvu žemdirbio triūsu duoną pelnant? Darbų nuvargintam kūnui būtina pirtyje kartkartėmis pasilepinti. Kvapni beržinė vantelė ir deginantys garo tumulai nuo įkaitusių akmenų, – ar begali būti smagiau ir sveikiau? O įraudusį kūną atvėsinti – tik į puraus sniego pusnį!

         

Tradicinė pirtis – tai pastatėlis iš apvalių rąstų, stogas dvišlaitis, rečiau keturšlaitis, šiaudinis ar skiedrinis. Viduje dvi patalpos: priepirtis, dažnai be lubų, ir pirtis su įrengtais dviejų aukštų plautais. Kampe – iš lauko akmenų sukrauta krosnis. Šalia stovi didelis kubilas vandeniui, sušildomam į jį metamais įkaitintais akmenimis. Šviesa patenka per mažą įstiklintą langelį.

        

Apie pirtį ir prausimąsi joje sukasi daug šimtmečiais susiklosčiusių papročių, apeigų, tikėjimų. Gal todėl, kad pirtyje kitados gyvenimo kelias ir prasidėdavo, ir pasibaigdavo. Pirtyje pribuvėja priimdavo kūdikį, pirtyje būdavo numazgojamas mirusysis. Pirtis lietuvių iš tikrųjų buvo labai branginama. Štai pirtynos – labai reikšmingos apeigos, savo šaknimis siekiančios galbūt net akmens amžių. Susijusios su naujo bendruomenės nario atėjimo į šį pasaulį paslaptimi.

Augalai sodyboje. Mūsų senoji kultūra, anot A. Vyšniauskaitės, yra medžio kultūra. Nenuostabu, nes senieji mūsų protėviai pastoviai įsikūrė čia po ledynmečio susiformavusiuose miškuose. Esame miškų gentis. Saugumo jausmą, patogumą, jaukumą mes pajuntame tik medžių apsuptyje. Apskritai lietuvių etninėje kultūroje jaučiama didi pagarba ir meilė medžiams: jų be rimto reikalo negalima kirsti, šakų laužyti, nes medžiui, kaip ir žmogui, skauda, tik jis negali pasiskųsti. Lietuvio sodyba be medžių, be sodų būtų ne sodyba. Kad ir kokia maža, kad ir kokia menka būtų troba, nors ir grytelninko, be jokio medelio, obels, vyšnios, serbento krūmo nebūdavo. Pirmieji sodai prie namų atsirado seniai, beveik su žemdirbystės pradžia. Žmonės iš aplinkinių miškų parsinešdavo gražiausios obels, derlingiausio šermukšnio ar serbento „vaiką”, jauną ūglį, ir pasisodindavo netoli savo būsto. Tų želdinių ir sodu vadinti dar nederėtų. Įrodymu, kad mūsų protėvių draugystė su obelimis sena, galime laikyti ketverto tūkstančių metų senumo archeologinį radinį. Įdomus tai radinys – nei laukiniai, nei kultūriniai obuoliukai padžiauti (Šimkūnaitė E., 2001). Laikui bėgant, kuriantis sodyboms, kūrėsi, darėsi vis didesni ir sodai. XVII a. pabaigos autorius M. Pretorijus, rašydamas apie Mažąją Lietuvą (Vyšniauskaitė A.), teigia, jog lietuvių sodybose būdavo du ar netgi trys sodai. Pasakodamas apie marčios įvedybų į vyro namus apeigas, Pretorijus teigia, kad ji turinti apdovanoti visus sodybos pastatus, o paskui vyro brolis, dieveris, marčią nuveda prie sodų. Pretorijus rašo: „Ji nuvedama prie obelų ir vyšnynų, kadangi jie turi 2 ar 3 vaismedžių sodus, ir ten ji turi jiems ką nors numesti”. Tai liudytų, kad lietuvių sodybose nuo seno būta sodų. Vaismedžių soduose augo obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios, serbentai. Visokie augdavo. Ir rūgštūs puslaukiniai, ir sukultūrinti, į mūsų dienų sodininkystės žinynus su lietuvišku vardu atėję. Tai lietuviški saldiniai, monstviliniai ir Beržininkų obuoliai, lietuviškos geltonosios slyvos. šias veisles išpuoselėjo nebežinomi senovės selekcininkai, sodininkai-žiniuonys. Taip jau yra, kad pats vienas žmogus išsiversti negali, tenka kaimynų ar giminių pagalbos griebtis. Senovėje buvo numatyta taisyklėse, kaip privalu bendrauti. Sodininkystė irgi negalėjo vystytis be santykius normuojančių papročių. Sodininkystėje visada ryškus vyresniojo vaidmuo, t.y. davusio sodinukų, išmokiusio skiepyti, sodinti, prižiūrėti medelius. Net ir neprašytas duoti kokį vaismedelį, žinomas sodininkas galėjo bet kam padovanoti, lyg globėju tapti, ir niekas nedrįstų tokios globos ar pagarbos atsisakyti, nors gavęs dovaną galėjo būti ir turtingesnis už davusį. Artimesni ryšiai siejo tiesiogiai gavusius ar išmokiusius su vyresniuoju, bet visi globojamieji ar mokiniai laikomi soduliais. Soduliai turėjo vieni kitus remti, gražiai bendrauti. Artimesni ir tolimesni soduliai pradžioje susirinkdavo pas vyresnįjį. Pasižiūrėdavo sodo, derliaus. Kuris nors pasikviesdavo pas save, dažniausiai pasikeisdami pasirodydavo iš kur nors gautus naujus vaismedžius, ragaudavo derlių, pasivaišindavo. Toks bendravimas ne tik gerino santykius, bet padėjo ir geresnėms veislėms, žinioms plisti. Sodo derlių mokėjo gražiai sudoroti, ilgai išsaugoti. Obuolius laikydavo šiene, spaliuose, sausuose kiminuose vėsioje vietoje. Pataupant užtekdavo iki Užgavėnių. Smulkias kriaušaites, jau prinokusias, bet dar nepradėjusias težti, užpildavo verdančiu medumi. Kai pradėdavo vėsti, sunkdavo skystį, užvirindavo, vėl užpildavo bent kelis kartus. Paskutinį kartą nupiltas padžiovindavo. Gaudavosi tikras skanėstas. Gan retai, bet taip pat paruošdavo ir vyšnias. Žemę apie vaismedžius sukasdavo, patręšdavo. Imdavosi ir kitokių būdų sodo derliui padidinti. Pagal tradiciją Kūčių vakare šeimininkas papurtydavo obelis, jų kamieną aprišdavo kūlio šiaudais, per kuriuos vakarienei šeimininkė buvo nukošusi žirnius. Tikėta – tada kitąmet obelys bus dar vaisingesnės. Jei koks vaismedis prastai derėdavo arba išvis nederėdavo, tai šeimininkas pasiimdavo į ranką kirvį, eidavo apie vaismedį ir garsiai grasindavo, kad kitąmet iškirsiąs, jei šis nederėsiąs.

 

Prie namų sodindavo ne tik vaismedžius, bet ir kitokius medžius. Medžiai – tai ir puošmena, ir apsauga nuo vėjų, žiemą nuo didelių vėpūtinių. Aukšti medžiai saugo trobesius ir nuo griaustinio, o per vasaros karščius teikia malonų pavėsį. Sodinti sodybos pakraščiais mėgstamiausi buvo ąžuolai, uosiai, klevai, beržai, liepos, gluosniai, šermukšniai. Buvo Aukštaitijoje toks paprotys: gims aukštaičiui vaikas, jei tik žemė neįšalusi, tuoj medį sodina, jei žiema, pirmų pavasario dienų palaukia. Pirmajam sūnui sodindavo ąžuolą, antrajam – uosį, trečiajam – beržą, ketvirtajam – klevą. Pirmajai dukrai sodindavo liepą, antrajai – obelį, trečiajai – kriaušę, ketvirtajai – vyšnią ar slyvą. Pasižiūrėjus į tokią medžių eilę, galėjai žinoti, kiek vaikų ne tik toj kartoj buvo, bet ir senelių ar net prosenelių kartose. Iš skirtingo medžio augimo spręsdavo, kaip gyvenimas klostysis. Kai seneliams ar proseneliams pasodintas medis sunykdavo, manydavo jo savininką jau nebesidomintį gyvųjų gyvenimu. Tas jau nebe kokios šeimos ar giminės, o visiems bendras. Tvirtai tikėta, kad negalima kirsti tėvų ir senelių pasodintų medžių: nukirtęs mirsi. Jeigu kurį sodybos medį prireikdavo nukirsti, šiam darbui būdavo kviečiami kaimynai. Jeigu jau nukirtai senelių medį, būtinai turi surengti už jo vėlę minėtuves – bažnyčioje užpirkti šv. Mišias, o namuose suruošti vaišes.

 

Sodino skirtinius medžius, gerbė juos. Jei kurį vėtra palauždavo ar nukirsti tekdavo, kentėjo lyg artimo žmogaus netekę. Neskyrė, nesodino dukroms tik eglių, kad dalia nebūtų nelaiminga. Na, negalima tvirtinti, kad visai nesodino – skirtinę eglę sodindavo mergaitei, kurios motina gimdydama mirė. Kai namuose velionis pašarvotas, keliuką į namus, priebutį ir priemenę žmonės smulkiais eglišakiais išbarsto. Kai laidoti veža, vežimą jaunomis eglaitėmis puošia. Eglė, šakota nuo viršūnės lig apačiai, gerai sulaiko šaltus vėjus. Mūsų protėviai egles sodino vėjo užtvaroms. Ir ne vienas sodino, o su liepomis tarpavo. Platus šakotas liepos vainikas gerai saugojo viršutinę dalį ir smailių eglės viršūnių tarpus uždengdavo, o tanki eglės apačia pažemę dengė. Bene labiausiai gerbiamas medis buvo ąžuolas. Į ąžuolą buvo draudžiama ką nors mesti. Labai mėgstama sodyboje buvo liepa. Buvo sakoma, kad „liepos Perkūnas lenkiasi”. Iš tikrųjų liepon perkūnas retai trenkia. Mat liepos brazde ir medienoje, kad ir nedaug, yra aliejaus – taigi liepa prasta laidininkė. Liepa lengvai prigyja, nereikli žemei, nebijo vėjų, greit sutvirtėja ir dailiai auga. Kad ir kaip aukšta liepa auga, apatinių šakų nenumėto, lapuotos šakos nusvyra beveik ligi žemės, jei atūš lietus – yra kur pasislėpti. O kai žydi – visa medumi kvepianti. Buvo tikima, kad kvapas gelbsti nuo rūpesčių, nuo sunkumų, nuo susigraužimo. Liepa medumi ne tik kvepėjo, bet ir daug jo turėjo – čia pat, sode, stovinčių avilių bitėms netoli reikėdavo skristi. Kai sodyboje uosį sodina, tikisi sūnų dailiai augsiantį, gražų ir gerą būsiantį. Uosis – svečias iš pietų, pas mus jam šaltoka, todėl vėliau už kitus medžius sprogsta, anksti lapus meta, tačiau šį gražų medį augantį gerais žodžiais mini, jo medieną brangina. Beržas, pasodintas sodyboje, savo baltu kamienu ją papuošdavo. Akylesnieji pastebėjo įdomią beržo savybę. Vos tik pradės sūkuriuoti debesys, visi medžiai dar tyli, o beržas jau įspėjančiai sušląma. Mat apšvietimui pasikeitus, keičiasi ir įšilimas, susidaro nedidelės vietinės oro srovės, o beržo lapai gan standūs, kotai gan ilgi, tai ir pradeda lengvai judėti. Tokiu būdu beržas įspėja: nei iš šio, nei iš to giedrą dieną pradėjo debesys rinktis, geriau šieną susivežti. Ketvirtajam sūnui gimus, tėvai sodindavo klevą, tikėdamiesi, kad į šį gražų medelį nusižiūrėjus, graži būsianti ir sūnaus dalia. Visus medžius sodina vaikams tėvas, o klevelį sodindavo ir paaugę vaikai. Gal taip buvo ugdomas poreikis globoti mažesniuosius? Iš dukrai pasodintos obels augimo spėdavo jos dalią. Beje, besiruošdama iš tėvų namų išeiti, bet kuri dukra, kad ir turinti savo skirtinį medį, pasodindavo obelėlę, lyg savo vietininkę. Iš jos namiškiai žinodavo, kaip dukrai anoj šaly klostosi. Sodų žalumoje skendinčiose sodybose gyvenusiems mūsų seneliams ir proseneliams medis buvo tarsi šventas visu tuo, ką jis davė žmogui.

 

Kiekvienoje sodyboje buvę darželiai atsirado vėliau nei sodai. Gėlynai, darželiai – Renesanso kultūros padarinys. Rūmų, dvarų aplinkoje suvešėję gėlynai darė įtaką liaudies buičiai ir juose tarpę augalai palengva persikėlė į kaimo sodybas, kur susiformavo savitas augalų asortimentas ir auginimo stilius. Darželis tapo būtina sodybos dalimi. Jei nieko nėra prieš pirkią, nėra čia gyvo žmogaus – taip sakydavo. Gatvinių kaimų sodybų darželiai buvo tarp gatvės ir seklyčios langų. Erdvesniuose kaimuose darželį sodindavo ir iš pietinės kiemo ar sodo pusės. Saugodami nuo naminių paukščių ir gyvulių, darželius aptverdavo. Dzūkijos miškų kaimuose darželius aptverdavo pinta eglišakių, kadagių tvorele. Žemaitijoje, kaip ir visą sodybą, tverdavo žiogriais. Suvalkiečiai darželius aptverdavo labai lygiai supintų pinučių tvoromis. Aukštaičiai darželius tvėrė statinių tvorele. Pagal tradiciją į sodybą atjoję piršliai savo žirgus pririšdavo prie darželio tvoros. Tai buvo nebylus tokių svečių atsilankymo tikslas. Lysveles apdėliodavo akmenimis, kuriuos, ypač prieš šventę, nubalindavo. Takelius pabarstydavo smėliu. Darželio tvarka daug ką bylojo apie jo savininkę, rodė jos skonį ir tvarkingumą. Neprižiūrėtas, prižėlęs piktžolių darželis buvo didelė gėda.

 

Darželiuose buvo auginami svetimžemiai, įvairiais keliais į Lietuvą patekę augalai. Daugiausiai tai buvo daugiametės gėlės bei gražiai žydintys ar gardžiai kvepiantys krūmai. Palangėse augo jazminai, alyvos. Patvoryje būdavo pasodintas diemedžio krūmas, putinas (gulbinas). Prie vartelių stulpo geltonus graižus keldavo plunksnalapė rudbekija (žieminis jurginas). Pavasarį lysvelės pasidabindavo baltais narcizų žiedais, marguodavo įvairiaspalvės tulpės. Vėliau pražysdavo bijūnai – balti, rožiniai, tamsiai raudoni. Vasarą žydėdavo saulutės, flioksai (karkleliai), rezetos, medetkos, našlaitės, kvepėdavo mėtos, melsvus žiedus išskleisdavo visad žalios žiemės ir daugelis kitų. Antroje vasaros pusėje sunkius graižus supo jurginai. Tačiau pagrindine darželio gėlė buvo rūta. Dažnai ir darželis būdavo vadinamas rūtų darželiu. Šis augalas savaime auga Viduržemio jūros pakrantėse. Dėl savo vaistinių savybių pateko į vienuolyno vaistažolių daržus, iš kur paplito po dvarus ir sodžius. Rūtai buvo suteikta didelė simbolinė reikšmė. Ji – ir jaunystės, ir nekaltumo simbolis. Be rūtų – nuotaka ne nuotaka. Pačios viršūnėlės naudotos vestuviniams vainikėliams pinti. Jaunikiui prie švarko atlapo, o dar XX a. pradžioje – prie kepurės, buvo segamos tik rūtos. Ir mirusią merginą puošdavo rūtomis. Rūta buvo ir vaistas, gana plačiai naudotas liaudies medicinoje. Daug liaudies dainų skirta rūtai. Ji apdainuojama kaip jaunos mergaitės įvairių gyvenimo įvykių dalyvė. Rūtų darželis vaidino nemažą vaidmenį gimtuvių papročiuose. Mergaitės priėmėja dažnai pirmojo prausimo vandenį išpildavo darželin, kad nulemtų piršlius. Reikšmingas darželis ir vestuvių papročiuose. Vestuvių dienos išvakarėse ar ryte nuotaka eidavo į darželį atsisveikinti su rūta, gražiais žodžiais su ja atsisveikindama, jos gailėdama. Vos tik nuotakai atsitraukus nuo darželio tvoros, pamergės užpildavo ant rūtų vandens, kad jos jaunosios verkavimų neišdžiūtų. Darželio gėlės ne tik puošė sodybos aplinką, bet buvo naudojamos puokštėms, įvairioms apeigoms.

Visi sodyboje augantys ar auginami augalai buvo reikalingi. Be reikalo nieko neskynė, nerovė, nekirto, nelaužė. Augalai buvo svarbi ir nepakeičiama gyvenimo sodyboje dalis.

Tvora ir vartai. Lietuviška sodyba ir žemės valdos nuo senų senovės būdavo aptveriamos. Žinia, ne tam, kad pabrėžtų nuosavybę. Tvoros reikalingos, kad gyvuliai žalos pasėliams nepadarytų. Pamiškių dirvos aptveriamos nuo laukinių žvėrių ar nuo nerūpestingų naktigonių saugomų arklių. Sodyboje gėlių darželiai papuošti dailia tvorele, kad vištos jų neiškapstytų. Kaimo keliukai – tai išgenos į ganyklas, jos vėlgi turi būti aptvertos, antraip piemenėliai gyvulių nesuvaldytų.

Lietuvoje būta labai įvairių tvorų. Bene labiausiai paplitusios pinučių arba žiogrių tvoros. Štai ką apie tokią rašo I.Končius: Žiogris – brangi tvora. Reikalingi stulpai, skersinės laibos kartys, daug žiograrikių – senų eglių kiek kumpokos šakos. Bet labai patvari tvora. Per žiogrį neperlipa žmogus, neperšoka gyvulys, net šuo, katinas. Žemaitija labiausia pasižymėjo tvorų įvairove. Čia būta pintinių, statinių, gulstinių – vien iš karčių, pusgulstinių, skeltinių karčių. Ir net iš akmenų sukrautų, vadinamų uolomis. Kartys prie stulpelių būdavo tvirtinamos be vinių, pririšant karnomis, vytelėmis, spygliuočių šaknimis.

 

Tik XX a. sodybos imtos tverti statinių, vadinamų dar štakietais, tvoromis. Lentinės vadintos zomačiais. Ties takais takeliais per tvoras būdavo įrengiamos lipynės. Iš abiejų tvoros pusių padėdavo ar plokščią akmenį, ar kaladę pasilypėjimui. O jau aukščiau ant įkaltų kuolų pertiesdavo lentos nuopjovą.

Tvoros pavadinimas kilęs nuo veiksmo įvardijimo tverti, kuris yra žodžio kurti sinonimas. Taigi galima manyti, kad tvoros tvėrimu būdavo užbaigiama sodybos statyba, įsikuriama joje. Štai kodėl tvora minima ir senuosiuose papročiuose bei tikėjimuose. Kartais tai netgi apeigų atlikimo vieta. Šiaurės Rytų Lietuvoje merginos per Jurgines, pasilypėjusios ant tvoros, išgiedodavo žemės žadinimo giesmes. Vilnijoje būta pavasario šaukimo šventės: trečiosios metų neomenijos metu merginos išbėgdavo galulaukėn pasitikti tekančios saulės, pasveikindavo ją dainomis, pasilypėjusios ant tvorų. Po Kūčių vakarienės, burdamos savo ateitį, merginos apglėbdavo tvoros statinius ir skaičiuodavo, ar porinis jų skaičius. Arba suduos pagaliu į tvorą ir klauso: iš kur pasigirs šunų lojimas – iš ten ir reikia laukti piršlių.

Su tvora atsargiai turi elgtis besilaukianti moteris. Nėščiai negalima perlįsti tvorą, žengti per jos sudūrimą, laipioti lipynėmis – kad gimdymas nebūtų sunkus, kūdikis gimtų sveikas ir neužaugtų vagimi. Jei labai norėtų susilaukti berniuko, ant tvoros kuolo turi pamauti puodą, tik kad būtų be mažiausio įtrūkimo. Motinos ir vaikams neleisdavo per tvoras landžioti – prastai augs. O žengiant lipyne, negalima ko nors valgyti ir dar laikytis už kuolo. Pavasarį tvorų netverdavo tol, kol nepraūžė pirmoji liūtis. Antraip ištiks sausringi ir nederlingi metai. Tikėta, kad tvoros negalima statyti ir tądien, kai sėjamos kanapės: jų dygimas bus užtvertas.

Vartai turi svarbią erdvę uždarančio ir atveriančio elemento realią bei simbolinę prasmę. Juos turėdavo ir kaimas, ir kiekviena sodyba. Pavyzdžiui, Darsūniškio kaimas prie Nemuno tebeturi netgi mūrinius vartus, kurių nišose – šventųjų globėjų skulptūrėlės. Vartai reikšmingi darbo, šeimos ir kalendorinių švenčių papročiuose. Iki vartų palydimas garbingas svečias; kaimynai – tik iki trobos durų, kad dienos neišsineštų.

Per Jurgines išgenant gyvulius į ganiavą, ties vartais padėdavo į kailinius suvyniotą tvarto raktą – kad visi sugrįžtų rudenį. Suvežant rugių pėdus nuo laukų, ypač atidžiai žiūrėta, kad iš paskutinio vežimo nei grūdelis neišbirtų anapus vartų – duona galinti išeiti iš namų. Per vestuves prie kiemo vartų vykdavo svetimos šalies ir namiškių pasižodžiavimas. Jei piršlio atsakymai į paklausimus geri ir juokingi, įsileis vidun. Simboline prasme toks egzaminas labai svarbus, nes sodybos kiemas yra savoji saugotina erdvė. Už vartų – svetimas pasaulis, kupinas nežinomybės ir pavojų, gal net piktų kėslų. Jaunojo sodybos vartus vestuvininkai privalo atverti lauktuvėmis, marti – dovanomis. XVII a. šaltiniai liudija, kad važiuojant jauniesiems pro vartus, po ratais būdavo metamas uždegtas šiaudų kūlys, tikint apvalomąja ugnies galia.