Būsto raida. Liaudiškieji papročiai bei tikėjimai iškalbingai byloja apie didelį lietuvių prieraišumą gimtiesiems namams. Tai sėslaus etnoso, per tūkstantmečius labai susigyvenusio su tėviške, požymis. Mitiškai mąstant, namo statyba būdavo įsivaizduojama kaip kosmogoninis aktas – juk kuriamas savasis pasaulis, kuriame neretai prabėgdavo ir visas gyvenimas. Iš čia taip pat seka ir atskirų namo elementų mitologizavimas: tam tikrais gyvenimo momentais ar kalendorių švenčių metu jie itin sureikšminami, tampa šventi. Verta ir šiandien įsijausti į šių dalykų prasmes – juose slypi svarbūs sociopsichologiniai akcentai, sudarantys harmoningo ir laimingo gyvenimo prielaidas.

Kitados žmonės Lietuvos teritorijoje gyveno stulpinės konstrukcijos nameliuose. Jie būdavo statomi sukalant kuolus į žemę, išpinant tarpus šakomis, plyšius užtepant moliu. Plonasieniai ir šalti buvo tokie pastatai, tik priebėga nuo vėjo, darganos. Jaukumą juose galėjo palaikyti tik negęstanti židinio liepsna. Rentininiai pastatai iš gulsčių rąstų mūsų krašte atsirado I–II tūkst. sandūroje. Pirmiausia tokia statybos technologija pradėta naudoti pajūryje.

Iš senovės rašytojų lietuvių būstą plačiau aprašė XV a. autorius Janas Dlugošas. Jam lietuviškas namas panašus į apverstą laivą. Viduryje pastato – atviras ugniakuras, o dūmai išeidavę per skylę stoge. Tokiose pirkiose – rašo autorius – lietuviai gyveno su žmonomis, vaikais, šeimyna, laikė jose gyvulius, ginklus, grūdus ir visus namų padargus. J. Dlugošas neaiškina, kodėl taip ankštai gyventa. Suprasti nesunku: tai laikmetis, kai vyko nuožmiausias karas su kryžiuočiais ir kaimai nuolat būdavo paverčiami plėnimis. Kada čia bespėsi išsistatyti patogiau, erdviau.

XVI a. autoriai papildė senoviškojo būsto aprašymą kai kuriomis detalėmis. Gyvenamasis trobesys – iš apvalių rąstų, šiaudiniu stogu; tik ties ugniaviete jis dengtas eglės žievėmis – maukomis. Langeliai mažučiai, užtraukti jaučio pūsle.

XVI a. antroje pusėje, vykdant Valakų reformą, kaimuose ėmė rastis ir patogesni būstai. Susiklostė du labai skirtingo planavimo gyvenamojo namo tipai. Žemaičių trobos, arba stubos, dažniausiai yra dviejų galų. Jų viduryje – kaminas; tai iš akmenų ir plytų sumūryta patalpa, užsibaigianti į aukštį siaurėjančiu dūmtraukiu. Kamino viduje yra atviras ugniakuras, kur, pakabinus ant vąškaro varinį katilą, gaminamas viralas, taip pat rūkoma mėsa, lašiniai. Iš abiejų kamino pusių yra priemenės, iš ten vienos durys – į trobą, kitos – į pryšininkę. Tuos abu galus išilginė siena iš rąstų dar dalija pusiau. Troboje gyvena šeimininkas su žmona ir vaikučiais, pryšininkėje – karšinčiai, nusenę tėvai. Už pryšininkės dar yra kamaros ir klėtelės, o už trobos – alkieriai ir alkierėliai. Yra kur naminukams, kaukučiams, prisiglausti.

Mažiau pasiturintys žemaičiai statydavosi vieno galo trobą. Štai kaip vaizdingai ją aprašo profesorius Ignas Končius: < Stogas nulaužtais galais. Gyvenamasis galas su čiukuru ir lėkiais, o antrasis galas nuo pat viršaus eina nuožulniai beveik iki žemės – gera pastogė. Namas kiūto nelyginant sraigė su savo ragiukais ar koks gyvuliukas ant žemės susitūpęs. Itin jauki patraukli išvaizda>.

Visai kitokia yra aukštaičių pirkia bei jos modifikacijos Suvalkijoje ir Dzūkijoje. Ji ilga ir siaura, dviem skersinėmis sienomis padalyta į maždaug vienodo dydžio patalpas: pirkią, priemenę ir seklyčią. Kasdienis gyvenimas vykdavo pirkioje. Seklyčia, dar vadinta pirkaite, skirta svečiams. Priemenė yra be lubų, iš čia kopėčiomis ar kokia lipyne galima užkopti ant aukšto. Ten po šiaudiniu stogu kabo lašinių paltys, dešrų ringės. O kartais apsigyvena ir aitvaras, visokį labą į namus nešantis. Priemenėje sienele atitverdavo kamaraitę, kur laikydavo girnas ir visokį maistą. Pirkioje pagrindinę erdvę užima duonkepė krosnis. Kampe priešais jos angą – stalas, pasieniu – platūs suolai. Tai geroji kerčia arba krikštasuolė. Prie kitos sienos – lovos, virš jų – kartelės kasdieniniams rūbams pasikabinti. Seklyčioje sudėtos medinės grindys. Pasieniais – margosios kraičio skrynios, komoda ir lova su kalnu nėriniuotų pagalvių. XX a. pradžioje seklyčiose ėmė rastis ir stačiamalkės krosnys, prie kurių taip malonu prisiglausti sužvarbus.

Suvalkiečių gyvenamojo būsto – stubos – dalių vardai kitokie. Tą galą, kuriame šeima gyvena, zanavykai vadina šeimynstube, kapsai – pirkčia. Antrasis galas, skirtas svečiams arba šeimos šventėms, zanavykų vadinamas stubele, o kapsų – seklyčia. Priemenę zanavykai vadina butu. Už jos yra virtuvė, iš kur pakuriama ir duonkepė krosnis. Jos šonas ir galas šildo šeimynstubę. Prie duonkepės pamūrydavo suoliuką, vadinamą kakaliu ar zelikiu. Tai pati tinkamiausia vieta anūkams senelio pasakų klausytis.

Kurio Lietuvos regiono namai gražiausi? Aukštaitiškos pirkios langų aprėminimas labai puikus, gonkeliai irgi išpuošti. Žemaičių stubos įspūdingos proporcijomis, stogo forma. Spalva ir ornamentais išsiskiria pajūrio žvejų namai. Viena yra bendra: nuostabi dermė su supančiu kraštovaizdžiu.

Vieta namui. Senieji žmonės sakydavo: gyvenamoji vieta turi būti laiminga. Negalima įsikurti gaisravietėje arba perkūno trenktoje vietoje – nelaimė gali pasikartoti. Negalima namo statyti ten, kur būta medžio kelmo. Šis draudimas, tikėtina, siekia itin gilius mitologinius tikėjimų sluoksnius. Medis – archajiškojo pasaulio modelio ašis; jis jungia pasaulio dalis: požemį, mūsų gyvenamą erdvę, dangaus sferas. Medžiu mirusiųjų vėlės keliauja į dausas. Štai šis įvaizdis ir baugina: ar čia apsigyvenę žmonės greit neiškeliaus anapus?

Netinka statyti toje vietoje, kur ėjo koks takas, juolab kelias. Turbūt dėl tos pačios mitiškai spėjamos priežasties, nors dabar ir sakoma: Nebus šeimoje tvarkos, viskas maišysis. Negalima naujai statomą būstą pakreipti statmenai buvusiajam: gyventojai čia neilgai tegyvens, greit išmirs. Gal todėl, kad tokia orientacija primena kryžių. Pati geriausia sklypo vieta trobai – pietinė. Tada ir šeimoje santaika vyraus, ir ūkis gerai seksis.

Rąstai statybai turi būti sukirsti, kai medžiai miega: geriausia vasario mėnesį ir Mėnuliui dylant. Tada pastatytos trobos langai neverks, rąstų kirvarpos negrauš, bus sausa ir šilta viduje. Tarp paruoštų statybai sienojų negali būti paimtų iš vėjovartų, žaibo įtrenktų. Manyta, kad tokie gali gaisrą prišaukti. Netinka ir tie, kurie girioje augdami, vienas į kitą trynėsi, braškėjo, vaitojo, – vaidensis namuose. Taip pat nereikia imti sienojų iš kokio nors seno statinio – tada nesiseks troboje gyventi. O tą rąstą, kuris miške buvo nukirstas pirmasis, pasidėdavo atskirai. Jį iškels kuo aukščiausiai, į paskutinį vainiką, tai dūmai iš krosnies visada kils aukštyn. Slenksčiui reikia parinkti sunkų ir tiesų stuobrį, bet ne kokį susisukusį ar šakotą, antraip kuriam iš namiškių protas gali susisukti.

Ta vieta, kur numatoma statyti kluoną ar jaują, būdavo apsėjama javais. Ir darbas pradedamas jiems sudygus – na jau tada kasmet čia bus pilni aruodai derliaus.

Statybos pradžia. Statybą pradėdavo kokią porinę dieną, jokiais būdais ne pirmadienį – antraip ilgai užtruks, atsiras visokių kliūčių. Būdavo atsižvelgiama ir į Mėnulio fazę: gyvenamąjį namą patariama statyti pilnatyje, ūkinius pastatus – delčioje. Ir dar gerai pradžią pataikyti pučiant šiauriniam vėjui – pelės kluonuose nesiveis. Dzūkuose nuo jų gindamiesi darydavo tokį burtą: per kairį petį mesdavo kuokštą samanų. O kad žmonės naujame name nesirgtų, po pamatais užkasdavo pelyno šakelę, česnako skiltelę arba angliukų iš velykinio ugniakuro. Dar į rentinio kampus namų laimei pažerdavo po saują grūdų. Ir ne bet kokių, o žolinių – per Žolinės atlaidus bažnyčioje pašventintų avižų ir kviečių varpų. O kad vaišingi namai būtų, žinia, ir turtingi, paberdavo kampuose taip pat po žiupsnelį aguonų.

Kai meistrai sunerdavo pirmąjį vainiką, viename iš kampų, kur bus krikštasuolė, tarp rąstų iškirsdavo kryželį. Šeimininkas ton ertmėn įdėdavo graudulinės žvakės gabalėlį, šventintų žolelių, velykinės verbos spygliukų, rūtos šakelę, sidabro pinigėlį. Žvakė saugos nuo gaisro, žolelės nuo ligų ir nelaimių, kadugys linksmumą neš namams, sidabras gins nuo blogos akies. Ir apskritai, tada velnias kerčioj nesėdės.

Pradėtą statybą žemaičiai laimindavo tokia apeiga: paimdavo atžagaria ranka dvyliką metų augusį šermukšnį ir vilkdavo jį septynis kartus aplink rentinį. Seniausias šeimos narys, atėjęs į statybvietę, tardavo: Padėk, Diev, kad ant veitos supūtų! Po to suduodavo kirviu į pirmąjį vainiką. Statybos meistrai nusiėmę kepures persižegnodavo ir – prie darbo.

Ant rentinio poilsiui nevalia sėdinėti – tingulys užpuls, ilgai statyba nesibaigs. Ir be reikalo nereikia per jį žirglioti – dar kokia pikta dvasia į namus įsimes.

Tvartą statydami, kad gyvuliai rankon eitų, pamatų kampuose užkasdavo po truputį kiaulės šerių, arklio uodegos ašutų, avies vilnos, vištos plunksnų, dar ir ožio ragą. O kad pelės neįsiveistų, po kiekviena sąspara paberdavo pelenų. Žemaičiai turėjo paprotį po pamatiniais akmenimis arba po slenksčiu paslėpti kokį metalinį daiktą – arklio pasagą, monetą. Tada aitvarai nieko iš podėlių neišneš, laumės kūtės vidun neįsmuks pieno atimti.

Minėtus papročius etnologai apibendrintai vadina mitine atodaira. Mūsuose ji gausi ir įvairi, bylojanti, kad labai stengtasi įsigilinti į gamtos reiškinius, ieškoti jų tarpusavio sąsajų ir priklausomybių.

Statybos pabaigtuvės. Šiuose papročiuose mažiau mitinių sureikšminimų, daugiau žaismės ir linksmybių. Ženklas, kad gegnės jau suremtos, – iškeltas vainikas. Nemuno žemupyje jį vadindavo bėringiu, Biržų krašte – kruoniu. Tačiau tuodu skiriasi nuo vainiko, nes iškeliami horizontaliai, tarsi kokia namo karūna. Iš eglišakių, karklo ar lazdyno vytelių padaromas karkasas, kuris prikaišomas ąžuolo, klevo, beržo šakelių, įtarpuojant ir lauko bei darželio gėlių. Čia tinka ir bijūno žiedas, ir jurginas. Vėlų rudenį užbaigus darbus, tenka vainiką pinti iš pušų ir eglių šakelių. O vasarą papuošdavo jį net rugių varpomis. Bet ypač dažni vainikai iš ąžuolo lapų – manyta, kad tuo suteikiama statiniui tvirtybės. Žemaitijoje meistrai į vainiko vidurį įkabindavo iš medžio lentelės išpjautą sūrį – tokią laukiamų vaišių užuominą. Kitur dar kabindavo savo profesijos ženklą – medinius pjūklą, kirvuką, reples, kampainį, skriestuvą. Tokius pabaigtuvių vainikus galima pamatyti Užnemunėje bei Dzūkijoje.

Įdomus paprotys į bėringį įdėti dovanų meistrui, statybos vadovui. Pavyzdžiui, batus, pirštines, marškinius, austinį rankšluostį. Ir išimti tuos daiktus turėdavo pats meistras. Kabarokis gegnėmis aukštyn! O čia darbininkai kokiais rakandais tarškina, maršą groja, visokius juokus laido. Sėkmingai nusikabinusį dovanas meistrą parankiniai pakilodavo, tada daina pasveikindavo šeimininką. O šeimininkė ant stalo jau deda dideliausią dubenį šutinio, keptuvę stačiokės. Pabaigtuvių vaišės turi savo pavadinimą, bet vėlgi skirtingą įvairiuose Lietuvos regionuose. Aukštaitijoje – šelmenų balius, jos šiaurės vakarų dalyje – kruonio nugėrimas, Mažojoje Lietuvoje – bėringės, Žemaitijoje – kazilinės, Užnemunėje – sparinės. Pakeldamas pirmąją taurelę, meistras tradiciškai linki, kad trobesys visus pergyventų, kad jo vėjas nesugriautų, žaibas nenutrenktų, kad jis pilnas geros nuotaikos būtų.

Po kazilinių dar daug likę statybinių darbų: stogą uždengti, grindis sudėti, langus ir duris įstatyti, krosnį sukrėsti. Bet akys baisininkės, rankos – darbininkės.

Langas. Daug grožio pajautos sudėdavo senoliai į savo trobos langų puošybą. Ir tikėtina, kad būtent dėl to mitinio sureikšminimo. Langas aprėminamas apylangėmis, susidedančiomis iš antlangės, palangės ir šoninių lentelių. Tos visos dalys ornamentuojamos. O ir langinės dažnai turėdavo kokių nors dekoratyvinių elementų, kartais būdavo netgi ištapomos. Ne veltui mįslėje apie langą sakoma: Margi marginėliai ant sienos pakabinti. Antlangės dažniausiai būdavo pjaustinėjamos tokiais ornamentais: centre apskritimas, sudalytas į aštuonias skiltis. Lygiai tokie puošia verpstę ar kokį kitą buities rakandą. Apskritimą dažnai gaubia medžio ar kažkokio augalo siluetas. Į šonus nuo jo nueina tarsi kokios bangos. Kartais jos tampa visiškai realistiškai pavaizduotais žalčiais. Kampuose išpjaustomi paukščių siluetai, ypač dažnai vaizduojamos antelės. Medis ir aštuonių dalių apskritimas tautodailės tyrinėtojų interpretuojamas kaip pasaulio modelio schema. Keturios pasaulio šalys ir dar keturios kryptys į Saulės teką bei laidą per saulėgrįžas. Tai ir metų ratas, ir erdvės suskirstymas. Medis – vertikalioji modelio ašis, atspindinti tridalę Visatos sąrangą. Tokį modelį sumąstė tolimi mūsų protėviai, pradėdami suvokti ir pažinti gamtą, siekdami saugumo jausenos šiame pasaulyje.

Žalčiai ir antelės – vandens gyvūnai; gal todėl jie čia, kad per langą vis žvilgčiojama, kada gi nustos įkyrėjęs lietus lyti. Net ir karnizo ornamentas sudarytas tarsi iš lietaus lašų. Antelė, beje, yra likimo deivės Laimos įvaizdis. O žaltys Žilvinas žvejo dukrą Eglę išsiviliojo į savo karalystę marių dugne.

Mitiškai mąstant, langas kaip ir trobos slenkstis, yra skiriamoji riba tarp jaukaus namų pasaulėlio ir to išorinio, kuriame pilna pavojų ir piktųjų dvasių. Tai aiškėja iš tokių papročių bei tikėjimų. Kad kūdikis lengviau ateitų į šį pasaulį, pribuvėja praverdavo pirkios langus. O būsimasis tėvas, tikėdamasis sulaukti būtinai sūnaus, malkas vandeniui šildyti paduodavo per langą, nenešdavo jų per duris. Jeigu toje šeimoje jau būtų mirusių kūdikių, naujagimį vežant krikštyti, kūmams jį paduodavo tik per langą. Prieš tai dar triskart apnešę aplink krosnį. Tokiu pat būdu priimdavo ir pakrikštytą, bet pro vieną lango pusę ir skersą; sakydavo, tada bus namų vaikas, ne koks valkata.

XIX a. dar laikytasi papročio ligonį marinant atidaryti visus trobos langus. Jeigu namuose pašarvojamas savižudis, karstą išnešdavo per langą. Taip elgtasi tariant, kad vėlė durų atgal pareiti nerastų, kad nesivaidentų namuose. Vėlinių išvakarėse pirkios langeliai būdavo praveriami, o ant palangės padedami apeiginiai valgiai. Kūčių vakarienės metu ten vėlėms pastatomas avižinio kisieliaus dubuo. Vadinasi, išties tikėta, kad langas – gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių sąlyčio vieta.

Per langą vykdavo namų šeimininko pasišnekėjimas su Kalėdų persirengėliais. Žemaitijoje jie vadinti berneliais arba avinėliais. Lygiai ir su lalautojais per Velykas. Po langu sakomos oracijos ir sveikinimai, giedamos giesmės. Etnologai mano, kad kalendorinių švenčių persirengėliai kitados vaidindavo ateivius iš dausų, tai – prabočių šešėliai. Jie atnešantys ateities ištarmę. Todėl po Kūčių vakarienės ties langais merginos stengdavosi savo likimą sužinoti. Išgirs viduje ištartus žodžius eik arba prašau – tų metų piršlybos bus sėkmingos. Tikėjo, kad pasižiūrėjus į trobos vidų per sukryžiuotus šluotos ražus arba medines akėčias, galima pamatyti ir likimo skirtojo veidą.

Naktį per langelį į pirkios vidų žiūri mėnulis. Pilnaties šviesa galinti susargdinti miegantį vaiką. Kenkianti ji ir suaugusiam, o ypač besilaukiančiai moteriai. Mėnulio nužibintas kūdikis suviduriuoja žaliai, tampa labai jautrus, verksmingas, gali pasidaryti nakviša arba blogai vakare matys – jam užkris vištupys. Tas visas blogybes galima atitolinti tokiais burtais. Ant palangės padedamas aštrus peilis ašmenimis į viršų; tai mėnesiena jį atbukina, bet kūdikėliui pakenkti jau nebegali. Padėdavo ten ir puodelį su vandeniu: tegu mėnesienos blogis jame nuskęsta. Kultuvę aprengia vaiko marškinėliais, padeda ant palangės nakčiai, visas blogas poveikis jai ir atitenka. Arba palangę pabarsto smėliu, pripėduoja vaiko kojelėmis; jis iš ryto ir sveikas.

O štai delčios šviesa padedanti atsikratyti karpų ir dedervinių. Kairės rankos mažuoju piršteliu reikia rasą nuo lango braukti ir tepti karpas, vis pašnibždant triskart: Pranyk, kaip tas dylantis mėnulis.

Kai užeidavo rūstus audros debesis ir darydavos baisu, kad perkūnas neįtrenktų, seni žmonės uždegdavo graudulinę žvakę ir statydavo ją ant palangės. Arba pabarstydavo ten velykinės verbos spyglių. Pirmą kartą pavasarį išgirdus griaudžiant, galima atsikratyti blusų. Kas nors iš namiškių pribėga prie praviro lango ir klausia: Ar namie blusos?. Iš vidaus atsako: Nėra, išėjo pas tą ar kitą kaimyną. Ir tais metais šių įkyrių įnamių namuose nebelieka.

Slenkstis. Labai reikšminga yra ir namų slenksčio mitologema. Slenkstis – riba tarp nepažinto, gal net svetimo pasaulio ir jaukaus namų prieglobsčio. Šis ribos pojūtis labai ryškiai atsiskleidžia draudime ištiesti ranką sveikinantis per slenkstį. Jį paaiškina kiti papročiai. Pavyzdžiui, dzūkuose tikima, kad po saulės laidos išpylus šiukšles per slenkstį, jomis artimųjų vėlėms akis prižersi. Ištiesi ranką per slenkstį – išsives anapus. Išlydėjus mirusįjį į kapus, kuo greičiau būdavo ardoma šarvonė, o kieme už trobos slenksčio paliejama vandens. Tuo apsidraudžiama, kad vėlė nesugrįžtų namo: mitinės dausos esančios už vandenų.

Esama ir kitokių draudimų, susijusių su namo slenksčiu. Negalima ant jo sėdėti: mergaitei – kad ilgai neištekės, ūkininkui – kad iš skolų neišbris, besilaukiančiai moteriai – kad vaikas sveikas gimtų. Šeimininkei negalima ant slenksčio malkas skaldyti, nes savo laimei kojas nukirs, namuose barniai netils. O prisėsdavo ant slenksčio, kai reikėdavo sveikatą pataisyti. Pavyzdžiui, skaudantį sąnarį gydydavo taip: prieš saulės patekėjimą ar saulėlydį sėdėdami ant slenksčio vyniodavo ant skaudamos vietos vilnonį siūlą ir skaičiuodavo: vienas ne du, du ne trys… Taip iki devynių. Mama kūdikį ant slenksčio pagydydavo, jeigu jį būtų bloga akis nužiūrėjusi. Pasiguldo jį ten nuogutėlį, apipurškia vandeniu iš burnos triskart ir kiekvieną kartą apšluosto išvirkščia sijono pridurkų puse. Arba pertraukdavo jį per arklio pavalkus, padėtus ant slenksčio.

Kai žvejams imdavo nuolat nesisekti, darydavo tokį burtą. Į tinklą įdėdavo šermukšnio šakelių, priberdavo druskos. Tada ant slenksčio padėdavo kirvį ir traukdavo tinklą laukan. Kartais ūkyje taip nutinka: višta ima ir užgieda gaidžio balsu – tai reiškia nelaimę namams. Ją galima atitolinti su blogąja pranaše išmatavus trobos ilgį nuo galinės sienos iki slenksčio. Matuodavo šitaip: vištos galva–uodega, galva–uodega. Kuri dalis siektų slenkstį, tą ir reikia nukirsti; nelaimė tada neatsitiks.

Po Kūčių vakarienės mergaitės ant slenksčio padėdavo po kūčiuką, tada pasišaukdavo šunį. Kurios kūčiuką pirmiausia griebs, ta pirmoji ir ištekės. O vaikinai, kerštaudami kuriai mergaitei už neištikimybę, į jos namų slenkstį įkaldavo kumelingos kumelės uknolį. Tai toji susilaukdavusi pavainikio.

Ties slenksčiu būdavo atliekamos apeigos įvesdinant į namus naują šeimos narį. Tėvas jaunuosius pasitikdavo kieme su duona ir druska, gėrimo taure; motina laukdavo viduje. Žengiant per slenkstį, viešnios jaunuosius apiberdavo javų grūdais, linkėdamos vaisingumo. Būta papročio ant slenksčio numesti kailinius. Peržengs juos – turtingai gyvens. Kituose Lietuvos regionuose anyta ties slenksčiu suruošdavo marčiai tarsi nuovokumo patikrinimą. Padėdavo ten duonos kepalą, drobės stuomenį, vyriškas kelnes. Ir reikia žinoti, kad duoną dera imti dešine ranka, stuomenį ir kelnes – kaire. Duoną įnešus vidun pagarbiai dėti ant stalo, kitką – ant suolo. Nelaukiama marti ant slenksčio rasdavo anytos padėtą rykštę. Tuo linkima, kad vyras jai dažniau kailį išvanotų. O jeigu marčiai žengiant per slenkstį į trobą kas nors būtų palindęs po krosnimi, šeima liktų bevaikė. Pirmajam gimdymui palengvinti pribuvėja pervesdavo besilaukiančiąją per tris slenksčius, vis liepdama spirti į kiekvieną. Už slenksčio išpildavo pirmojo kūdikio maudymo vandenį, jeigu norėdavo, kad mergaitė užaugusi sėkmingai ir greitai ištekėtų.

Išauga vaikai ir peržengia gimtųjų namų slenkstį. Ši metafora reiškia, kad išeina jie savarankiško gyvenimo keliu.

Daugybė tikėjimų ir tradicinių papročių tautos atmintyje susiformavo per tūkstančius metų sėsliai gyvenant tėviškėje. Jie kalba apie labai sudvasintą pasaulėjautą, padedančią nugalėti nelengvą kasdieninę buitį.

Krosnis. Krosnį statydavo su kaimynų talka. Pirmiausia ant medinių kojų suplūkdavo padą ar laistą, dažniausiai gero sieksnio ilgio ir bemaž tokio pat pločio, kad tilptų šeši dideliausi duonos kepalai. Pado padarymą būtinai aplaistydavo – pasivaišindavo alumi. Tada ręsdavo medinį karkasą skliautui formuoti. Vadindavo jį kiaule. Prieš angą padarydavo prieždą – vietą pelenams ir žarijoms iššluoti, puodams su gaminamu valgiu pastatyti. Krosnies viršų išlygindavo, truputį įduobdavo, kad senoliai ir vaikai galėtų šaltuoju metų laiku ten patogiai miegoti, kokius kailinukus pasimetę. Dar ten ir grūdus prieš maldami girnomis padžiovindavo. Šonuose padarydavo nišas – pečiurkas, pirštinėms ar šiaip kam išdžiovinti. Užbaigti duonkepę plūkti stengdavosi Mėnuliui dylant – bus ilgaamžė, neskilinės, o į plyšius svirpliai neįsimes. Tik ne po Saulės laidos, antraip tarakonų ir kitokio amaro prisirinks. O kaminą užbaigti reikia per pilnatį – šeimininkė visados turės iš ko viralą paruošti.

Duonkepei krosniai iš ugniakuro atiteko šeimą ar giminę vienijančio židinio įvaizdis Pirmą kartą krosnį užkurti turi vyriausioji šeimos moteris. Ir ne bet kuo, o skiedromis, likusiomis tašant pirmąjį naujos trobos vainiką. Pridėdavo dar ir šventintų žolelių; šonus iš vidaus pašlakstydavo šventintu vandeniu. Kaimynai, atėję į įkurtuves, atsinešdavo duonos ir druskos, padėdavo ant prieždos, tada pabučiuodavo krosnies kaktą. Taigi išties manyta, kad šiame pagrindiniame namų statinyje yra įsikūnijusi namų dvasia, kuriai ir privalu įsiteikti. Dar labiau tai išryškėja per vestuves, kai į šeimą priimamas naujas narys. Pirmaryčiais iš klėties į trobą atvesdinta marti ant prieždos turi padėti rankšluostį, o kitą užmesti ant žarsteklio. Arba užrišti ant jo margaspalvę juostą.

Ypač pagarbiai su krosnimi turėdavo apsieiti besilaukianti moteris – nuo to priklausys gimsiančio vaikelio būdas. Negalima prieš krosnį valgyti – kūdikėlis labai seilėsis. Negalima sąšlavų žerti ant krosniadangties – vaikai užaugę paliks šeimų nesukūrę. Pribuvėja duodavo gimdyvei išgerti sutrinto angliuko, savaime iššokusio iš pakurtos krosnies. Kūdikio pirmojo maudymo vanduo būdavo išpilamas pakrosnėn – tada vaikas bus prieraišus namams ir apgintas nuo „blogų akių“. Parvežus po krikšto namo, vaiko rankute perbraukdavo per krosnies kaktą, kad mylėtų gimtuosius namus. Kūčių naktį su uždegta žvake merginos žvilgteldavo į krosnies vidų – bene pamatys ten savo likimo ženklus. Arba burtams iš po papečkės išsitraukdavo vištą.

Ugnis krosnyje būdavo atnaujinama per Velykas. Pirmąją šios šventės dieną nevalia lipti ant krosnies, antraip vasarą kiaulės javus išknaisios. Antrąją dieną krosnyje sudeginami margučių lukštai – pašalas greit prapuls.

Tikėta, kad krosnis esanti laikina vėlių buveinė. Todėl žarstekliu ar šluotkočiu į jos šonus negalima suduoti – vėlelėms kaulelius pamuši. Jei malkos degdamos smarkiai traška, šnypščia, vėlės prašo už jas pasimelsti. Negalima kurti krosnies malkomis, sukirstomis per adventą, – liepsna su didžiausiu trenksmu per kaminą išlėks. Šiaip jau duonkepę kūrendavo alksninėmis ir pušinėmis malkomis, pridėdami dar kiek ir beržinių. Juk kiekviena medžio rūšis vis kitokią šilumą skleidžia.

Stalas. Sukrėtus krosnį, sudėjus duris ir langus, ateina džiugiosios ir lauktosios įkurtuvės. Senoliai pasakytų, kad į trobą įsikelti reikia per mėnulio pilnatį. Pirmiausia derėtų į vidų įleisti katę arba šunį, ar nors vištą. Tepabūna per naktį; jei kokia pikta dvasia čia pasilikusi, tesusikimba su ja. Kartais įmesdavo vidun akmenį. Tada jau galima įnešti pirmąjį baldą. Tai būtinai turi būti stalas, kad niekada nepritrūktų namuose duonos.

Mūsų kaimo tradicijose stalas – tai visų šeimos narių susibūrimo vieta. Juk valgoma beveik visados būdavo bendrai. Ir smulkūs vakaro darbai prie stalo – vienas žiburys virš jo. Ten ir aptariami visi šeimos reikalai, pasidalijama džiaugsmais ir bėdomis, gyvenimo išminties pamokomi vaikai ir anūkai Šiais laikais, deja, lietuviškuose papročiuose beliko viena šventė metuose, kuomet visa šeima susirenka draugėn prie stalo. Tai Kūčios – šventajai vakarienei iš tolimiausių pasviečių sugrįžta vaikai. Ir į marčias išėjusi dukra pirmaisiais metais Kūčioms sėdasi prie tėvų stalo. Jeigu būtų tais metais kas iš šeimos miręs, jam paliekama neužsėsta vieta, padedama lėkštutė. O stalas nenudengiamas ligi pat ryto, nes tikima, kad pasivaišinti susirenkančios giminės vėlės. Ant Kūčių stalo stovi kryželis, šalia jo – kalėdaičiai. Taigi per šią šventę stalas tampa šeimos altoriumi. Sakralumo aura jis apgaubtas ir per kitus svarbius šeimos įvykius.

Tradicinėse lietuviškose vestuvėse jaunikis, prieš išvykdamas iš namų pas savo nuotaką, būdavo piršlio ir vyriausiojo pabrolio apvedamas aplink stalą. Ir būtinai kryptimi pagal saulę, natūralia gamtos reiškinių tėkme. Lygiai ir nuotaka: jos graudus atsisveikinimas su namais ir tėvais vykdavo prie stalo. Jaunoji pabučiuoja stalą, duonos kepalą. Aplink stovinčios pamergės ir pajauniai taip pat pabučiuoja stalą. Tada vyriausioji pamergė, aukštaičiuose vadinama didžiąja, stovėdama už stalo, sukalba maldą: Kloniojuos tam baltam stalui ir tom baltom galvom už šį žalių rūtų vainiką, per ledą dygusį, per šerkšną žydėjusį. Po to visi tylom apeina aplink stalą. Jaunoji eina pirma, visi kiti – paskui ją. Pradedama nuo durų pasieniu ir vėlgi pasauliui, kaip saulė eina dangaus skliautu. Seniau apeidavę stalą triskart.

Jaunoji, parvežta į vyro namus, dar tą patį vakarą turėdavo užstalėje pakabinti savo pačios austą raštuotą rankšluostį. Anytai ji dovanodavo drobės stuomenį. Ši, paėmusi rietimą už vieno galo, marčiai laikant už antro, apvesdavo ją aplink stalą. Taip namų gerosios dvasios būdavo supažindinamos su nauja šeimos nare, ateityje tapsiančia ir namų šeimininke.

Kai ateidavo laikas jaunos šeimos pirmagimiui pirkioje suklykti, kad jam būtų lengviau į šį pasaulį ateiti, vyras žmoną triskart apvesdavo aplink stalą. Pribuvėja ant jo būdavo padėjusi skarelę ir vyrišką kepurę.

Per vardynas pribuvėja kūdikėlį padėdavo ant stalo, šalia duonos kepalo ir druskos. Uždėdavo atriektos duonos gabalėlį ant vainikėlio ir tardavo: Apdovanoju tave duona, kad būtum visada sotus. Tėvai, paėmę kūdikį, nusilenkdavo stalui, duonai.

Išlydint į kapus mirusįjį, ant stalo šeimininkė padėdavo duonos kepalą – kad velionis skalsos iš namų neišsineštų. Per paminėtuves šeimos nariai su uždegtomis žvakėmis apeidavę stalą. Dzūkuose mirusiųjų pagerbimo vaišės vadintos stalų kėlimu.

Iš to stalo sureikšminimo bus kilę ir prietarai. Pavyzdžiui, pavalgęs neik aplink stalą – neapsivesi. Nesėsk prie kampo – septynerius metus neištekėsi. Nepalik ant stalo peilio ašmenimis į viršų – kas nors juo susižeis ar kitą sužalos. Įdomu, kad stalas ir arkliavagį padėdavo sugauti. Reikėdavę tik stalo kojas pančiu surišti: vagis tada toli nenubėgs. O kad jį sąžinė užkamuotų, reikia ant kelio rastą pasagą vienu uknoliu prie stalo kojos prikalti. Tas uknolis ir draskys vagies sąžinę.

Senovėje tikėta, kad skalsą namuose išlaiko mitinė būtybė Pilnytis (prūsuose – Kurkas). Jam patalkina kaukai ir pagirniai. Šios namų dvasios pasirūpina, kad darbšti šeimyna per šventes ant stalo galėtų pasitiekti devynis valgius.

Suolas. Antruoju baldu, kurį įnešdavo naujai pastatyton trobon, dažnai būdavo suolas. Negi valgysi stačiomis, kaip arklys. Ant plataus suolo būdavo paklojama ir miegoti samdiniui ar kokiam prašalaičiui. Suolas, kaip ir stalas, turi užslėptų prasmių, kurias nusako tikėjimai, kilę iš dvasinio pasaulio artumo mūsų protėvių gyvensenai. Suolas akivaizdžiai sureikšminamas per vestuves. Joms baigiantis, būta papročio jaunesniąją seserį pakelti į nuotakos padėtį. Vadindavo tai žaismingai – ištraukti iš pasuolės. O apeiga vykdavo taip: merginą pasodina ant suolo ir valiodami triskart pakelia iki lubų. Tuo ši įgydavo vyresniosios teisę važiuoti su tėvais į jomarkus, būti vakaronėse pirmąja šokdinama, o užvis svarbiausia – galėjo jau laukti piršlių. Mama jaunimą už pakilojimą pavaišindavo, o dukrai tardavo: Dabar tai atidarom tau vartus. Kitados tokia apeiga būdavo taikoma ir po vyriausios sesers nelaimingos mirties, po jos pakasynų.

Dzūkuose ir mirusį nuprausdavo ant suolo. O štai raudose į protėvių vėles taip kreipiamasi: <Atkelkite vėlių vartelius, pasodinkite mano brangiausiąjį į vėlių suolelį, į lemtąjį pulkelį> Ir į pasuolę būdavo numetami pirmieji maisto gabalėliai per stalų kėlimo apeigas.

Per kalendorines žiemos šventes suolas įkūnija skiriamąją laiko ribą, kurią reikia peržengti. Štai Suvalkijoje žinomas šyvio šokdinimo paprotys. Žirgu ir raiteliu persirengęs vaikinas šokinėja per suolą. Kuo aukščiau iššoks, tuo labiau bus pagirtas ir vaišėmis pamylėtas.

Kraičio skrynia. Tai dar vienas tradicinis baldas lietuvių namuose. Kraičio skrynia, arba kuparas, išsiskiria spalvingumu, yra ištapytas, išmargintas. Kuparo viršus išgaubtas, skrynios plokščias; pasiklojus ką minkštesnio, galima ant jo ir miegoti. Kuparai paplitę Dzūkijoje ir Rytų Lietuvoje, o aukštaitiškos skrynios yra platėjančios į viršų. Apskritai tai nėra iš senų senovės atėjęs baldas, anksčiau tos paskirties būdavo kraičkubiliai ar kraičloviai, dirbdinti iš šulelių ar skobti iš stuobrio. Tačiau kraičio skrynių ir kuparų dekoras yra tradicinis, perimtas iš kitų namų apyvokos daiktų puošybos.

Mergina žino: kol neprisiaus bent poros skrynių margųjų lovatiesių, baltųjų patalo drobelių, žičkinių rankšluosčių, piršliai lenks jos kiemą. Taigi į skrynią ar kuparą sukraunama tai, kas sudarys būsimojo vedybinio gyvenimo pagrindą. Iš čia ir tas ypatingas dėmesys baldui, jo puošybai. Dekoruojamas tik skrynių ir kuparų priekis, kai kada ir viršus. Įdomiausia, kad tie puošybos siužetai tradiciški, beveik visose Lietuvos regionuose vienodi, nusižiūrėti iš verpsčių, rankšluostinių, indaujų dekoro. Dažniausiai ten ištapytas fantastiškas augalas, pražydęs tulpių, lelijų žiedais. Auga jis iš keisčiausių formų indo. Šakos aptūptos paukščių, dažnai ten ir gandras. Etnologai linkę manyti, kad tas augalas išsirutuliojo iš Pasaulio medžio įvaizdžio. Tai mitinės sąmonės sukonstruoto pasaulio modelio pagrindinė ašis. Ja išreiškiamas Visatos tridališkumas: Medžio šaknys kerojasi šventoje žemėje, apie kamieną sukasi kasdienis gyvenimas, šakose spindi dangaus šviesuliai. Augalo žiedai, tikėtina, kitados simbolizavo pažinimo vaisius. O indas, kuriame augalas tarpsta, bus kilęs iš žemės maitintojos ženklo – rombo ar trapecijos.

Spalvos parenkamos tos, kurios būdingos vienos ar kitos Lietuvos etnografinės srities tautiniams rūbams. Skryniose yra ir kitų regioninių skirtumų. Vakarų ir Vidurio Lietuvoje jų priekis sudalijamas į du laukus, kurių kiekviename piešiama po augalą. Rytų Lietuvoje – į tris dalis: centrinę užima fantastinis augalas, o šonines – nors po jo šakelę. Dalys viena nuo kitos atskiriamos geležies juostomis, kurios taip pat ornamentuojamos iškarpant. Papuošti ir užrakto bei kampų apkaustai. Tik suvalkiečiai skrynių nekaustydavo.

Šio baldo išdabinimu kaimo žmonės ypač pasidžiaugdavo per vestuves. Tada skrynia įgyja simbolinę reikšmę, nes nuotakos kraičio išvežimas – viena svarbiausių vestuvinių apeigų. Tam būdavo kviečiami geri kaimynai. Aukštaičiai juos vadindavo kraičvežiais, plunksniais, duoniais, dragūnais, šarvininkais. Jiems nupindavo aukštas šiaudines kepures, apjuosdavo šiaudiniais diržais su prikabintais šiaudiniais kardais. Dar apkaišydavo žolynais ar žibuliais. Kraičvežių vežimus ir arklių pakinktus taip pat gražiai papuošdavo, o prie lanko pritvirtindavo iš šiaudų nupintas lėles – bernelį ir mergelę. Nelengva būdavo kraičvežiams jaunosios dalią išvežti. Pamergės ir kitas jaunimas, sustoję ant prieklėčio, juos pasitikdavo pašaipiomis dainuškomis, vadinamomis lotinėmis. Jaunoji ima virkaut, kad jos kraitį išveža svetimon šalelėn, o jos mama skrynią perjuosia juosta ir suriša, atsisėda ant viršaus. Ką beveiks kraičvežiai, turi išpirkti kraitį. Tik tada gauna išsinešti skrynią. Tik labai žiūrėdavo, kad slenksčio neužkliudytų, – jaunoji gali sugrįžti namolei našlele. Nuvežus kraitį į jaunojo sodybą, klėtis randama užrakinta. Priims skrynią vidun tik tada, kai ant rakto užriš margąją juostą.

Šluota. Pirmas įspūdis apie namų šeimininkus – ar švaru troboje, ar stalas šviečia baltumu, ar asla neprišnerkšta. Apsišluoti – šeimos merginų ir šeimininkės rūpestis. Bet tas tvarkymasis taip pat turėjo savo nerašytas, taigi paprotines taisykles. Aslą šluodavo beržine, duonkepę krosnį – pušine, dar vadinta skujine šluota. Jeigu sumaišytų ir, tarkime, pušine iššluotų pirkią, visokių bėdelių namams prisišauktų: vanagai viščiukus išnešios, šeškai vištas išpjaus, o darželio gėlės nežydės. Jeigu ta pačia šluota klojimo grendymą pašluotų, pelės javus kapos.

Trobą iššlavus, šluota statoma arčiau krosnies į kampą. Kai šluotelės lapai nubyra ir belieka stagarai, tai sakoma: Kuo meška senyn, tuo nagai aštryn. Tas mįslių įmantrumas rodo, kad kampas, kur šluota stovi, kitados laikytas namų dvasių buveine. XVI a. autorius Jonas Lasickis, nemokėdamas lietuviškai, į dievybių sąrašą įrašė šluotražį, taigi dvasių buvimo vietą supainiojo su jos nuoroda. Kampo su šluota reikšmingumą įrodo toks paprotys. Jeigu reiktų važiuoti į teismą, tai skujinę ir žarsteklį kampe apversdavo pelenuotais galais į viršų, kad teisybę surastų. Tą patį padarydavo, sūnų išlydėdami į kariuomenę, kad gyvas ir sveikas sugrįžtų.

O kaipgi reikia šluoti? Mergina tai turi daryti tik pati viena – antraip vėjas stogą nuplėš, linai nederės ar kurią iš šlavėjų vilkai papjaus. Pradėti nuo durų į aslos vidurį – tada duona iš namų neišeis. Bet merginos nepaisydavo tokio prisakymo ir atkakliai šluodavo durų link – kad greičiau ištekėtų. Jeigu paliktų trobos pakampėse šiukšlių, labai tikėtina, kad gaus tinginį vyrą, kuris iš tingumo bus net barzda apaugęs, o būsimieji vaikeliai bėginės apsisnargliavę. Pradėjus pirkią šluoti, sustoti nebegalima, antraip ištekėjusiai vyras kailį vanos, gal ir už tingumą. Negalima leisti, kad kas kitas sąšlavas laukan išneštų. Sakydavo, kartu ir šlavėjos protą, atmintį išpils.

Žemaičiuose per vestuves būta apeiginio šlavimo. Jaunesnioji nuotakos sesuo antrą dieną iššluodavo aslą, tuo parodydama, kad perima namuose vyriausios teises. Jeigu tai darytų jos mama, muzikantai nepraleistų progos išsišaipyti, o sąšlavas vėl po aslą išbarstytų. Griežtai drausta trobą šluoti po saulėlydžio: taip gaisrą namams galima prisišaukti, laimę ir darbų sėkmę iš namų iššluoti; o gal net kam nors iš namiškių mirtį priartinti. Ir jau jokiais būdais nevalia saulei nusileidus šiukšlių išberti už slenksčio, nes tuo savo giminės mirusiems akis prižersi. Taigi tikėta, kad vakare vėlės susirenkančios prie namų slenksčio.

Senieji drausdavo pirkią šluoti pirmadienį – tada ūkis nusigyventų. Negalima namų tvarkyti ir prieš kelionę. Nesvarbu, kad susiruošta tik į turgų ar malkų miškan. Reikia palaukti, jei kas iš namiškių dar nesugrįžęs – kad kely kas blogo neatsitiktų.

Kai matai, kad aslą šluoja, turi pasitraukti į pašalį. Būsi slunkius – apšluos aplinkui. Tada senberniu liksi, dovanų per vestuves negausi. O dar gėdingiau – gauti į kuprą su šluota. Tokio tai jau niekas į kūmus nekvies.

Sušlavus šiukšles, jų laikyti kampe ilgėliau negerai – skolininkai pinigų negrąžins. Ir žinia, niekas pirkios nešluodavo Kalėdų ar Velykų dienomis, nes tada visų metų laimę iššluosi – aruodai tuštės, o vištos daržus kapstys.

Labai įdomių tikėjimų būta, siejamų su persikėlimu į kitą būstą. Patariama su daiktais kartu atsivežti ir truputį sąšlavų, jas išbarstyti ant grindų. Tardavo, taip parsivežą savo laimę, nors jos dalis ir liko senoje vietoje. Atsivežtąsias šiukšles sušluodavo kitos dienos ryte ir sudegindavo krosnyje. Ankstesniojo būsto nereikia palikti labai švariai iššluoto – tada nauji jo gyventojai sunkiai čia prasigyvens, bus skurdo kamuojami. Štai kas ta šluota! Tamsi panelė po kerčias lando, visiems akis šviesina!

Liaudiškieji tikėjimai, prietarai, burtai nėra jau tokie mažmožiai. Atidus tyrinėtojų žvilgsnis įžiūri juose svarbius tautos dvasinės kultūros dalykus – dorovės ir moralės saitus, įtvirtinusius tradicinę gyvenseną nelengvomis gamtos ir istorijos padiktuotomis sąlygomis. Patarlė pamoko: Ir geriausia šluota iš namų bėdų neiššluosi. Tačiau Surištos šluotos neperlauši – šeimos ir giminės vienybė padės nugalėti visus sunkumus.