Lietuvių namai

Tautosaka.

Namų – buities ir būties – semantiniai aspektai lietuvių grožinėje literatūroje. Ateidami į pasaulį, atsinešame savąsias prasmes, nuspalvintas gimtinės, gimtosios žemės... Išėję gyvenimo vieškeliais, ieškome pasaulio keliuose takų ir kvapų, atliepiančių tuos, pasąmonėje giliai giliai sudėliotus, o priimdami kitą ir kitokį pasaulį, kitokią pasaulio kultūrą, sušildydami aplinką savuoju buvimu, priimdami kitų kitokią buitį, nesąmoningai ieškome ženklų, patvirtinančių arba atliepiančių mūsų pačių pirmapradį buvimą. Ženklų, kalbančių apie etnines šaknis, apie etniškąjį pasaulio suvokimą, apie pasaulio ir savęs pasaulyje originaliąją jauseną.

(K. Bradūnas. Apie žemę ir dangų. V., 1997.)

Parsinešiau iš gimtinės

Tiktai laukinį akmenį.

Kaip dabar jį prijaukinti

Vilniaus mūrų grandinėje?

(K. Bradūnas. Įaugom Nemuno upyne. V., 1990)

Mano protėviai šį kampą rinkosi

Panemunės, pajūriai, pašešupiai.

O tu, dulke protėvių, likai - - -

Ant milžinkapio negriūvantis paminklas –

Žiūri saulėn jų vaikų vaikai.

Galima būtų sakyti, kad etniškumas jau senai atgyvenęs, kad modernus gyvenimo būdas ir atsivėrusi virtualioji erdvė nepriima tokios lyg ir primityvios, lyg ir nebetinkančios prie plastiko, stiklo ir betono „šiaudinės pastogės“ gyvenimo sampratos. Bet sąmoningai, iš nuobodaus buvimo, iš arogantiško neigimo tyčia deformuotas eklektiškas pasaulis, sukėlęs sumaištį ir nerimą postmodernistinio žmogaus sieloje, aižėja ir dūžta, kai pavargusi, nedermės nukamuota širdis, apsukusi lankstą per Manheteno džiungles, sugrįžusi prisėda ant prieklėčio ir sako: „Esu lietuvis kaukas, susiradęs sau draugą moteriškos giminės. Ir mudu susirasime šeimininką, kuris už nudirbtus darbus padovanos mudviem linines kelnytes.“

(Antanas Škėma. „Balta Drobulė“, Vilnius, 1990.,165psl.)

Toliau iš Antano Škėmos – ten pat.

Ten pat. Psl.166. „Pagaliau tikroji ramybė aplankė mane. Esu objektyvus, esu mediumas, nenoriu būti absoliučiai originalus. Mano dvasia rado santykį su pasauliu. Aš būsiu nežinomas, lyg senobinis japonų tapytojas. Seksiu pėdomis didžiųjų meistrų. Ir aš dėkoju savo Dievui už pamirštus gyvenimo gabalus: vaikiškas mišias, rungtynes, pamestinuką...<....>

Ir modernus, pasaulį lyg ir sušildęs, ir komfortą, visokius patogumus išbandęs žmogus ieško savęs, ieško pradžių pradžios – to, kas artima, sava, nuo ko ramu, kur viskas paprasta ir aišku, nes tame paprastume ir glūdi tikroji savastis, kurios nereikia įrodinėti, – ji ateina iš pačios gelmės. „Dumbluota dienelė, Dumbluota giedrioji. Kaukų Žemėpačių, Lauksargių choras.“ (Ten pat)

(K. Bradūnas. Apie žemę ir dangų. V., 1997)

Namai ir žemė, gyvenimas ir mirtis – etniniai buities ir būties aspektai lietuvių literatūros tekstuose. Tradiciniai lietuviško pasaulio ženklai – namai, žemė, medžiai ir gyvuliai – lietuvių literatūros tekstuose yra lyg visi viena mintimi sujungti, tarp jų pulsuoja nenutrūkstantis gyvybės ryšys, atskleidžiama veiksmo erdvė ir vieta, ryškėja temų ir teksto situacijų jungtys. Žemaičiui ir namai, ir gyvenimas tuo pačiu žodžiu įvardijami. Sutikęs keliu einantį žemaitį, paklausk, kur gyvenąs – mostelės link kalnelio ar miško pusėn ir pasakys: „Onta, tėnas mona gyvenėms“. Suprask – ten yra jo namai.

Etninio konteksto pažiūriu įvairių autorių tekstuose apmąstant namų, gimtosios žemės, gyvenimo ir mirties temas, ryškėja prasmingai pačias lietuvių tautos egzistencines gelmes išreiškianti situacija – visus jungia Žemė. Ji saugo ir maitina, ji yra tautos išlikimo garantas, todėl jos žiupsnelis įsiuvamas į rūbo kišenėlę išeinančiam į karą ar tolimą kelionę. Jos, gimtosios, grumsteliu, svetimam krašte atgulus amžinojo poilsio, akis užbers. Ir vienas svarbiausių prašymų mirštant tremtyje – kad bent kauleliai ilsėtųsi savojoje žemėje.

„<...> bet viena buvo tikra ir nekintama: kad ir kas būtų, kas beatsitiktų, lieka mano žemelės rėžis, kuris nesudegs, kurio neišveš, neištrems, nesusprogdins. Tai jis apgins nuo bado, nuo ubago lazdos, nuo visko. Koks mažas, koks nederlingas būtų – vis tiek, jame atsistojęs, apglėbęs vaikelius rankomis, prispaudęs prie savęs jų mažas galveles, gali ramiau žiūrėti, kaip griaudėja ir dreba aplinkui pasaulis <...> – ant galų pagalės viskas pragriaudės, pradundės, prasiautės. Nurims, nutils, nieko juk nėra amžino. Virš galvos sučyrens vieversys, ims garuoti arimas, tavo saujoj sublizgės grūdas, pavasario saulės apšviestas. Žemelė juk liko – liksi ir tu.“ R.Granauskas. Gyvenimas po klevu.,V.,1988., psl.20-21.

Net nuvarytų, nugriautų gyvenimų, palaidotų sodų ir namų negalima ištrinti nuo žemelės be pėdsako (ką padaryti uoliai stengėsi sovietinės melioracijos vykdytojai). Didžiulis rugių banguojantis laukas saugo palaidoto kaimo pėdsakus, ir senoji Kairienė, palypėjusi ant kapinių kalnelio, mato, kaip kyla iš vilnijančio lauko sodriau žalesnės dėmės (ten aukštesni rugiai), mat sugėrė žemelė žmogaus buvimą, ir jis nedingo: „ Ir dar išeitų, kad jeigu bėgiojai žeme, ji atsimena tavo kojas; jeigu ravėjai, kasei, purenai – rankas atsimena, pirštus, delnus; jeigu nukrito ant jos tavo prakaito lašas – ji ir to neužmiršo, sugėrė į save, įsiurbė, bet neužmiršo...<...> Tai kaip tatai nebėr kaimo, iš kur nebėr, jeigu net nugriauti, nuardyti žmonių gyvenimai tebeaugina duoną?..<...> Gražiai, tartum giedodamas, niro paniro kaimas į rugių lauką. Ar ne pati gražiausia, pati švenčiausia mirtis jį ištiko? Ar begali ištikti gražesnė?.. <...> Senoji, parklupusi po medžiu, giedojo. <...> yra žemėje tokių vietų, kur keliai patys sulinksta, yra gyvenime tokių valandų, kai pačios rankos nejučia pakyla prie gerklės, kuri irgi tarytum pati atsidaro ir pati gieda...“

Išgiedotas gyvenimas, išskaičiuoti lyg litanijoje kiemų vardai ir žmonių pavardės („Pociaus gyvenimas...Narkaus gyvenimas... Rimkaus gyvenimas...“) kalba apie mitologizuotą žemės ir žmogaus bei joje gyvenančių kartų archetipinį ryšį, būdingą giliai agrarinę savastį išgyvenančios tautos žmonėms.

Kur toji žemiškųjų namų pradžia, o kur pabaiga? Ūkininkas Dryža supranta – čia, kur esi, kur tavo žemė, tavo vaikai, kapinių kalnelis greta ir bažnytėlė su varpine, su nubanguojančiu varpo aidu per laukus, pasiekiančiu tave.

Niekur kitur... Žemę turi saugoti ir pasilikti joje per amžius. <...> Ir jis tai matys, ir jis tai girdės. Ir bus lengva, ir bus ramu kaip šiandien.“ Mariaus Katiliškio tekstas iš novelių romano „Užuovėja“, psl. 21-23.

Natūrali būties ir buities jungtis, harmoninga žemiškosios jausenos ir transcendencijos dermė suvokiama, kai gyvenimas nugyventas gražiai ir išmintingai, kai nepalikti namai, kaip neišvengiama būtinybė suvoktas ciklinio laiko ritmo tiek gamtoje, tiek žmogaus buityje žavesys.

Nuletenta ir nučiupinėta kiekviena žemės pėdelė, „įgyta amžina savastis“ kalba apie gilųjį žemdirbiškosios pasaulėjautos žmogaus ryšį su motina žeme – Žemyna. Bet suprasti Dryžos filosofiją gali ne kiekvienas, o tik tas, kuris dar jaučia tą ryšį arba, praradęs jį civilizacijos džiunglėse, skausmingai ieško, nes pasąmonėje išgyvena ilgesio būseną – kažko tvaraus, kažko prasmingo, kažko ateinančio per archetipinę jauseną. Tokiam šiandienos žmogui, vėl ieškančiam paties savęs, ir kalba senasis Dryža:

„Neišpasakosi prašalaičiui, kaip otru atsisėsti ant šviežios vagos. Kaip kvepės garuodama žemė, sujudinta ir pribrendusi gyvasčiai! <...> Ir žemei reikia budėti, nepailsti niekad, ginti ją, kaip gina paukštė savo jauniklius. Neatsitraukti nuo jos, nors ir kaip jau būtumei išvargęs. Nėra poilsio žemei – išeinančius turi pavaduoti jaunieji. Ir tie savo eile nuletenti...“

Ir modernus, ir tradicinis literatūrinis tekstas saugo ženklus, prasmes, kalba atskleisdamas, kiek giliai užkoduotas didysis žmogaus Išėjimo, žingsnio į Amžinybę momentas. Kaip prasmingai mūsų kultūros žmogus suvokia besibaigiančią buitį ir atsiveriančią prieš jį transcendenciją. Ir visai nesvarbu, kokio išsilavinimo ar socialinio sluoksnio jis būtų. Sociokultūrinę žmogaus priklausomybę išryškina tik aplinka, tik erdvė, tik kūrinyje veikiančių personažų reakcija į tekste besiskleidžiantį vyksmą, o etninė išmintis sklinda vienodai giliai tiek iš prasčiokėlio Anupro (Vladas Dautartas „Senojo gluosnio pasaka“), tiek iš turtingo ūkininko Dryžos (Marius Katiliškis „Užuovėja“).

Kokios etninės tiesos, tradicijos ir paprotinės teisės, kas privalu atlikti, kai žmogus išeina iš šios žemelės? Tautosakoje užfiksuota frazeologija, raudų ir dainų tekstai, sakmių situacijos sukuria turtingą ir savitą lietuviškos pasaulėjautos modelį.

Originaliame lietuvių literatūros tekste atsiskleidžia folklorinė atmintis per individualiosios jausenos ir konkrečios autorinės patirties suformuotą epinio teksto pasakotojo kuriamą pasaulio vaizdą.

Anuprą, sergantį sunkiai ir nebepagydomai, lanko artimesni ir tolimesni kaimynai, „aiškiai numanydami, kad jų kaimynas gyvena paskutines dienas, ėjo pas Anuprą, kaip ir pridera, dar kartą pasimatyti, atsisveikinti.<...> Žmonės ilgai neužsivėdėdavo: nenorėjo ilgai varginti ligonio ir be reikalo gaišti – viskas ir taip aišku – pasimatė prieš savo kaimyno, savo kaimo žmogaus mirtį, sąžinė bus rami, o ko daugiau?..“

Mirštantis, žemelę paliekantis nušvinta, atsiprašo visų, paprašo, kad už jį dar atsiprašytų, (Antano Vienuolio „Mano krikšto tėvo kumeliukas“) jam uždegama žvakė, išėjimo akimirką ir saulė, švietusi į namus ar spindėjusi tekėdama, traukiasi, ima gūdžiai kaukti šuo – tokia gamtos, gyvosios aplinkos reakcija į mirties ir gyvenimo sankirtos slėpinį. Įsiklausom į liaudies dainą („Devynis rytus migluže eisiu / o šį dešimtą neužtekėsiu...“) ir jos kontekstas atsiliepia originaliame literatūros tekste. Svarbu ramybė, santaika ir dermė su gyvąja ir negyvąja gamta, su šeimos ir bendruomenės nariais. Labai svarbu pabaigti darbus, išsakyti savo paskutinius norus, pasirinkti vietelę kapinėse, kad nuo namų netoli, kad smėlio kalnelis ir šalia esantys namai būtų lyg viso gyvenimo ir amžinybės, vieną kita keičiančio ciklo dalių jungtis. Iš gyvenimo išeinama oriai, žinant, kad paskutinę valią įvykdys tas, kurio paprašyta.

Seno ir naujo kaita tautos papročiuose fiksuojama tam tikromis apeigomis, kad žmogus ne taip skausmingai jaustų, kad neišgyventų sukrėtimo, kad natūraliai priimtų būtiną kaitą. Elegiška nuotaika pulsuoja A.Vaičiulaičio novelė „Kur bakūžė samanota“. Ir vyresnysis Karužų sūnus Kazelis, ir močiutė neapsipranta, lyg nemoka gyventi naujame name. Močiutė meldžiasi už visą giminę, bet naujojoje vietoje jai nejauku.

„<...> jis ir pirmiau žinojo, kad jiems buvo nesmagu palikti senąją pirkią, bet tik nūn jam buvo aišku, kad visas šis liūdesys yra paskutinio atsisveikinimo aimana. Taip kiekvienas daiktas, žmogus ir žvėris vieną dieną pastaru žvilgsniu pasižiūrės į nusėdančią saulę ir jau niekam nebus reikalingas, kaip toji lūšnelė, pilna atsiminimų, pasakų ir dainų, gimdymo vaitojimų, šokių, verksmų, barnių, krikštynų klegesio ir tartum alsuote alsuojanti visu tuo praėjusiu gyvenimu. Dabar ji, sunki, aukštu stogu, metė savo niūrų šešėlį naujam namui.“ A. Vaičiulaitis, Tavo veido šviesa.,V.,1989., psl. 256.

Apsisiautusi išeigine skara, su visais atsisveikinusi, senoji moteris ateina į tuščią, tamsią, kieme rymančią pirkią, kad amžinu miegu užmigtų vyriausiojo anūko glėbyje, perdavusi jam paskutinį prašymą. Išeina močiutė gražiai: mirtis lyg šešėlis užkloja ją, ir anūkėlis ramiai atlieka, kas priklauso – jis žino, kad reikia akeles užspausti, rankas sudėti ant krūtinės. Graudus lyriškumas ir nieko gąsdinančio – tokia natūraliai suvokta tradicinė jausena atsispindi vaiko elgesyje. Toks tekstas skamba lyg kontrastas dabartiniam žmogaus santykiui su mirtimi, kai viskas atiduodama į laidojimo namų darbuotojų rankas ir namiškiai su išeinančiu atsisveikina lyg statistai teatro scenoje.

„Berniukas sėdėjo ir sėdėjo, apsikabinęs močiutės galvą. Jis nejautė nei baimės, nei ašarų. Jo širdy glūdėjo ramybė ir rūstus tikrumas.<...>

Tada jis tvirtai pakilo, išsitraukė iš kišenės peilį ir, priėjęs prie sienojo su brūkšniais, susirado senelės metus ir gale jų išpjovė gilų ir aukštą kryžių. Po to jis atsigręžė į močiutę, lyg tardamas: matai, aš išpildžiau tavo valią.“ A.Vaičiulaitis, Tavo veido šviesa.,V.,1989., psl. 270-271.

Visi esame išėję iš savo Namų – namų plačiąja prasme. Namų, kuriuose buvo viskas, ko reikia, kad bręstum, suprastum, kad matytum širdimi ir girdėtum širdimi. Esame žemdirbiškos pasaulėjautos tauta. Tauta, ilgai gynusi savo žemę ir kariavusi dėl galimybės turėti savo žemę. Šimtmečiais mūsų pasaulėjautą ir tautos kultūrą formavo gamtos ciklų ritmas, judėjimas pagal kalendorinį saulės ir mėnulio ratą. Išauginę tik kelis didelius miestus, neatidavę pasaulio didiesiems net kalendorinių mėnesių pavadinimų, tiek epiniuose, tiek lyrikos tekstuose kalbame apie itin originalią namų – kaip pradžių pradžios – jauseną.

Atėjusios į žemės laiminimo šventę.“ (Vytautas Mačernis „Septintoji vizija“. /rink. „Po ūkanotu nežinios dangum“, V., 1990., psl.42)

Simboliais tapę archetipiniai ženklai (rankšluostis, kabantis prie vartų, klevo sulos ąsotis, paupy skalbiami marškiniai ir kultuvės garsas, ne kapuose palaidoti vaikai) šiuolaikinių poetų tekstuose kuria savitą semantinį lauką, kurį dar sustiprina istorinio konteksto padiktuotos įžvalgos.

(Jonas Strielkūnas)

Rankšluostį prie vartų pakabink.

Po klevu padėk vandens ąsotį.

Tuos namus, kai rytmečiai rasoti.

Po žalia pavasario velėna.

Klausosi, kaip marškinius velėja.

Tuos namus, kur mokiaus pirmą žodį.

Motina, prie vartų pakabink

Rankšluostį – ir kelią vėl parodyk.

(Jonas Strielkūnas)

Kitaip tekėjo saulė.

Kasvakar kregždės šaudė.

Tenai kitaip skaras ryšėjo,

Kitaip mus mokė rašto.

Bet mes visi seniai išėjom

Suvokdami kaitos būtinybę, fiksuojame tvarumo ilgesį. Iš kalbos, tradicijų ir papročių lieka amžinųjų vertybių, nekintančių dėsnių ženklai individo pasąmonėje ir skatina žvelgti į pasaulį per savo langą. Taip mąstydami teigiame, kad etniškumas, gimtoji kalba yra tų nekintančių dėsnių vertės matas, pagal kurį pasitikriname savo brandos kokybę, išeidami į pasaulio vieškelius ir priimdami kitų kultūrų patirtį.

(K.Bradūnas. Apie žemę ir dangų. V., 1997.)

Pasaulyje tapai klajūnu,

Ir tėviškė ne tau, ne ta.

Kur tu dabar nuvesi sūnų

Paliesti žemę. Ji šventa.

Gerieji žmonės dar tau rodys:

Tu čia, tu ten, tu aplamai,

(J.Strielkūnas)

Išeidami pabučiuokite stalą,

Kur valgėt savo pirmąją duoną.

Išeidami pabučiuokite sienas –

Gimtojo namo veidą randuotą.

Išeidami pabučiuokite slenkstį,

Kur amžiams lieka motinos pėdos.

Išeidami pabučiuokite kelią –

Savo senolių kojas klumpėtas.

Išeidami pabučiuokite žolę.

Tylų upelį. Aukštą beržyną.

Netruks atskristi metalo paukščiai,

Metalo paukščiai – nesugrįžimo...

Žmogui būdinga atsigręžti, sugrįžti (ir antikinėje literatūroje fiksuotas atsigręžimo momentas), vėl ir vėl iš naujo išgyventi. Reflektuojant tokias būsenas, vertinant paprastus dalykus, vyksta dvasinė kaita, ateina supratimas, kad tai, kas paprasta, tikrai nėra prasta – taip patikrinama ir pasitikrinama.

Egzistencinis liūdesys ir lyrinis išgyvenimas ypač aštrus ir koncentruotas egzodo kartos poetų tekstuose. Gimtoji žemė ir namai, pasiekiami tik svajonėse, tampa gyvenimo prasmės, meilės, pastovumo ir tvirtybės, ypatingos žmogiškosios vertės simboliu.

Toks vyksmas ir veiksmas skleidžiasi lietuvių literatūros epiniame ir lyriniame tekste, fiksuodamas dar gyvą prasmingo buvimo savoje žemėje ilgesį – ne ten, kur geriau ar lengviau, kur duona baltesnė ar pyrago riekė didesnė, bet savo žemėj, kuri vienintelė tau duota Aukščiausiojo malone (galbūt kaip išbandymas) – ar sugebėsi sušildyti, ar pasieksi, kad tau ir tavo vaikams čia būtų varbu ir gyventi, ir mirti.

Šilo juosta mėlyna,

Debesėlių tankus ižas

Bėga kelias, ir berželiai

Linksta vėjo pučiami;

O toliau – paskendęs kaimas,

Tik žirgeliai tarp klevų –

Tokiu liūdesiu savu.

Tik sukrykš lyg gervė svirtis,

Sušlamės daina klevuos...

Gera čia gyvent ir mirti!

Gera vargt čia, Lietuvoj!..

Vertybių dilema: jauni ieško, kur geriau, vyresnieji – kur patogiau. Šiandienos žmogus atmeta vargingo ir sunkaus darbo savojoje žemėje vertę, džiaugsmo, laukiančio pabaigus sunkų darbą, vertę. Bet į visus klausimus senasis Dryža turi atsakymą:

Beveik rytietiška išmintis prabyla Dryžos lūpomis – tokia kontrastinga vartojimu sergančiam, gyventi pavargusiam modernistui ir budistinės ar tibetietiškos panacėjos kaip išganymo ieškančiam. Lyg ir nereikia ieškoti, viskas yra čia – archetipų, metaforų dėlionė mūsų tautinės kultūros tekstų paraštėse.

(K. Bradūnas. Apie žemę ir dangų. V., 1997)

Tie metai taip išsimėtė

Po visą žemę.

Renku sunkius jų gabalus

Į mažą vaiko kraitelę.