Lietuvių liaudies dainose apdainuojami statomi klėtis, sodyba, rūmai, šventovė neretai turi pasaulio modelio simbolinę prasmę.

Nijolė Laurinkienė, tyrinėjusi mito atšvaitus lietuvių kalendorinėse dainose, teigė, kad jeigu interpretuotume pastatą kaip kosmologinį vaizdinį, jo statyba reikštų pasaulio sukūrimą iš jo sudedamųjų dalių. Lietuvių, kaip ir daugelio kitų tautų, kalendorinėse dainose apdainuojama kokio nors statinio statyba. Manoma, kad mitinėje pasaulėjautoje kiekviena statyba suvokiama kaip absoliuti pradžia. Ji tarsi atveria „naują erą“, o statinys simbolizuoja atkurtą pasaulį ir gyvenimą. Kai kuriose kalėdinių dainų apie pasaulio medį variantuose vietoje medžio (grūšelės) minimas pastatas ar pastatai, stovintys ypatingoje mitinėje vietoje – ant kalno, vidury dvaro. Vienoje lietuvių lalautojų dainoje dainuojama apie ant kalno statomus naujus namus, kurių sandara primena pasaulio modelį. Tuose namuose iškertami trys langai: pro vieną saulė teka, pro antrą – mėnuo leidžiasi, pro trečią mergelė žiūri. Tridalę pasaulio modelio sandarą turi ir latvių dainose apdainuojami statomi klėtis, namai, turintys būti su trejomis durimis: pro vienas saulė tekės, pro antras nusileis, o pro trečias išeis vainikuota mergelė.

Kaip pasaulio modelis statoma (anot lietuvininkų, pasikurdinama) klėtelė ar svirnelis, dvarelis vaizduojami ir vestuvinėse dainose, ypač tokiose, kuriose jie statomi ant keturių ar aštuonių, devynių kampų. Ant kiekvieno kampo arba ant jų išaugusių devyniašakių augalų (liepos, pušies, beržo, šalavijo, lelijų krūmo, alyvėlės) rytą vakarą kukuoja gegutė. Ji tol kukuoja, kol iškukuoja dukrytę nuo mamužės. Kartais pasakoma, kad toksai devyniašakis medis – ąžuolėlis – auga pastato viduryje, o kampuose – kiti medeliai. Šitokia yra mitologų rekonstruojama horizontalioji Pasaulio medžio sandara: centre – pagrindinis Pasaulio medis, šonuose ar kampuose – šalutiniai Pasaulio medžiai.

Svirnelis gali būti statomas ant keturių stulpelių arba aukso spurgelių. Ant kiekvieno stulpelio – po gegutę. Stulpas (aukso spurgelis) – Pasaulio medžio atitikmuo. Panašiose slavų dainose minimi pastatai, stovintys paprastai ant septynių paauksuotų stulpų.

Vestuvinėse šokių dainose dainuojama apie paukštį (ar kitą gyvūną: pempelę, kielelę, žvirblelį, zuikelį, žiogelį), kuris pats susikerta, išsitašo kampuotą klėtelę, parsiveda vainikuotą (kvietkuotą, kraičiuotą, šilkuotą, rūbuotą) martelę, sudeda kiaušinėlius ir išperi vaikelius (Šokinėjo, bėginėjo kielelė po pievų).

Verta dėmesio daina, kurioje medį pakeičia briedžio ragai: aukštas svirnelis pastatomas ant aštuonių kantelių, ant kiekvieno iš jų – po septyniašakį briedžio ragą; ant ragų šakelių raibos gegulės kukuoja. Panašiai statomas (pakuriamas) ir lietuvininkų laivas, tik kiekvieno jo kampelio briedžio ragas turi devynias šakates. Ant kiekvienos šakos, panašiai kaip ir dzūkų kalėdinėse dainose, – po aukso kupką (plg. Gyvūnijos pasaulis…/Gamtos apmirimas/Adventas…/ Muzikinis folkloras). Sutartinėse Čip čipo, rip ripo giedama apie fantastišką ir puošnią martelės klėtelę, tarsi pasakoje statytą rašytą ant vištos kojelas, ant bitės sparnėlių.

Vos šeimai įsikėlus į naujus gyvenamus namus, pajutę kaimynai ateina ir nekviesti naujakurių lankyti. Įkurtuvėse būtina ir muzikos, ir šokių.

Lietuvių dainose apdainuojamas ir paskutinės žmogaus buveinės – karsto – darymas: mirusiai seselei broliai daro grabelį baltų liepos lentelių su žibančiais langeliais. Raudose karstas vadinamas tamsiais nameliais (arba dvareliu, aukšta klėtele) be vario durelių, be stiklo langelių, be ievaro suolalių.

Sodyba – pasaulio centras. Kad ir kur nutekėtų jaunoji, tėvo sodybėlė jai pati gražiausia, kaip ir matinėlas svirnelis, braliukėlia stainela, sesiutėlas darželis. Ten aukšti kalneliai, nauji dvareliai, stiklelio durelės, zerkoliniai langeliai, marmuriniai takeliai; aukselio lapeliai, sidabro žiedeliai, diemanto obuolėliai (Oi niekur nėra tokio dvaružėlio). Jaunikis taip pat aukština savo tėviškę, tačiau būtent jaunosios daina, šiek tiek kitaip prasidedanti, yra tapusi patriotine: Kur aisiu aisiu, Kur būsiu būsiu, vis Lietuvas neažmiršiu.

Kaimo, sodybos, jos pastatų mitologizavimą pastebime ir kitose lietuvių liaudies dainose. Sodyba dažnai vadinama didžiuoju tėvelio ar uošvelio, uošvelės dvareliu, margais dvarais. Dainose randame ir ūkio dalybų atspindžių: tėvelis kiekvienam sūnytėliui pažada po ūbą lauką, žalią sodelį.

Jaunas bernužėlis iš slauno kaimelio su tėvelio, motinėlės žinia išjoja ieškoti jaunos panytėlės – ne tokios, kuri turtų žadėtų, tik tokios, kuri jį mylėtų; nebūtinai turtingos, bet – išmintingos. Atjojęs į kaimą (ūlyčią), bernelis nežino, kurioje naujoje gryčioje ieškoti mergelės, tokios jos visos gražios, išmargintomis langinėmis (maliavotomis langinyčiomis).

Kiekvienas tradicinės bendruomenės narys turi savo vietą sodyboje ar jos pastatuose, pagrindiniame name, seklyčioje. Už stalo, ypač tolimiausiame kampe, krikštasuolėje – garbingiausia vieta, už krosnies, arčiausiai durų – prasčiausia. Nelauktas svečias taip ir lieka stovėti ant slenksčio. Šios senos tradicijos atsispindi ir dainų tekstuose: jaunimas šoka kaimo vidury, jaunamartės – seklytėlėse. Tėviškėlės grindys išklotos klevo lentomis (lietuvininkų namuose balkiai meirūnais apkaišyti), todėl gera mergytei šokti, trinkėti. Apsižvalgyti, susipažinti su mergele atėjęs bernytis sėdasi žemiausiojoj vietužėj pas kakalužį (prie krosnies).

Kaimo ir sodybos ribą žyminčių vartų simbolinę prasmę muzikiniame folklore atskleidžia žalio vario vartų, misinginių (sidabrinių) raktelių semantema. Ji sutinkama įvairių žanrų kūriniuose: nuo žiemos laikotarpio žaidimų su choreografine vartų (plg., tilto) figūra (Kiškėl’ nabagėl’; Verubė; Oi, kas ty; Jievaro tiltas, Jievaro žmonės ir kt.) iki vestuvinių dainų (Anksti ryto kėliau, vario vartus vėriau), vestuvių, krikštynų, instrumentinio muzikavimo papročių sutikti ir išlydėti maršais. Žinomas ir toks laidotuvių žaidimas (Žalia varia). Muzikiniame folklore kaip simbolinė namų vieta pažymimas ir slenkstis.

Prijojęs margą dvarą bernelis stabdo žirgą prie vartelių, kad tas sumuštų koja į žemelę, suskambintų pakinktėliais ir išeitų panytėlė, atvertų jam vartelius, priimtų dovanėlę. Bet dažniau vartų atkelti išeina uošvelis arba uošvelė. Prie tvoros pririštas bernelio žirgelis pridaro žalos (išlaužia tvorelę, numina rūteles). Pasak kai kurių dainų, jis pagarbiai vedamas į naują stainelę, o pats bernelis – į aukštą klėtelę.

Mergelė vaikšto rūtų darželyje, sėdi ant rūtelių lovužėlės (ežios). Ji sau (ar sesės jai) skina rūtas, dabina galvelę. Taip pat ir berneliui už kepurėlės ji suskina rūtelių kvietkelį (pasišaipydama – dagilėlių ar dilgynėlių, juodnotrynių). Darželis gražiausioje vietoje – po šviesiu sveklyčios langeliu (lietuvininkės rūtas, lelijėles, erškėtėlius, meirūnus sėja tėva sodely po galiniu langeliu, tėvo darže). Vainikėlį mergelė pina po liepele, kuri auga ties tėvo vartais, ant ūlyčėlės.

Pasidabinusi mergelė eina į naują svirnelį (rytinėje Lietuvos dalyje dažniau vadinama aukšta klėtele) su stiklo (zerkolėlio, deimantų) langeliu, kur audžia, krauna kraitelį, rėžo plonas drobes. Ten vyksta sutartuvės. Bernelis, atėjęs pas žemaitę mergelę, svirno duris judina, mergelę budina. Jį mergelė pakviečia į svirną (prašo svirno durų nelaužti) ir sodina ant margos skrynelės (ar net į aukso krėslalį), kviečia už stalelio. Senosiose lietuvininkų dainose minimos ne tik skrynužės, bet ir margosios spintužės. Mergelės svirno varteliai užrakinti, margi kurteliai prie lenciūgėlių.

Brolelio, bernelio sfera – žirgų stainelė (lietuvininkuose strajelė), į kurią, nors ir viliojama, mergelė neina. Karinėse istorinėse dainose apdainuojama, kad brolužėlis pats stato strajelę, grindžia ją baltomis sode užaugusio skroblo lentelėmis, nusišeria žirgelį joti į karelę. Seselės išlydi brolį, jauniausioji seselė jam atkelia vartus. Brolelis atsisveikina ir su savo mergele, žada jai parsiųsdinti žydinčias kvietkates pasisodinti po galiniu langeliu: jų žiedų spalva parodys, kaip berneliui kare sekasi – jei raudona, žuvęs, jei geltona – sveikas gyvas. Seselės nustovi aukštą kalnelį, nurymo aukštą tvorelę, belaukdamos brolelio. Bet dainose dažnai sakoma, kad iš karo parbėgęs žirgelis parneša graudžią gromatėlę, kurią mergelė prisimušdina prie skrynios antvožėlio: Kiek skrynią voši, Tiek graudžiai nusiverksi. Ten, kur brolelių bernelių galvos lėkė, – dvarus pakūrė, kur kraujs varvėjo – rožės žydėjo.

Dainose dažnas žiūrėjimo pro langelį motyvas. Kaip per kalnelį saulužė tekėjo, taip, sėdėdama už stalelio (Dzūkijoje – už baltų skobnelių, Punsko-Seinų krašte – už skomelio), mergelė žiūrėjo pro langužėlį, iš kur vėjas pučia: ar iš rytų, ar iš vakarėlių, ar iš tos šalužėlės, kur mano bernelis. Mamytė žiūrėdama per langelį klausia, kur užkrito rasuže dukrytės vainikėlis, o atėjus laikui dairosi, ar ne piršliai atjoja. Taip pat ir tėvelis, žiūrėdamas per langelį, klausia sūnelio, kur užkrito rasužė ant jo galvelės. Bernelis sėdi tėvo sodely po berželiu: kur linksta berželis – ten traukia ir širdelę.

Iš dainų aiški ir kitų sodybos statinių paskirtis: kluone berneliai broleliai kulia, kamaroj mergelės seselės ir martelės mala, girnužes traukia. Svirne (klėtyje) apsigyvena jaunavedžiai. Jaunamartę įveda į naują svirnužį, pasvadina į žalią suolužį. Kaip dainuojama guldytuvių dainose, bernytis ją guldo į naują klevo lovužę, vainiką kabina į gembužę. Dėl minties aiškumo ir gražios melodijos iki šiol jaunimo mėgstama poetiška jaunavedžių guldytuvių daina Eisva mudu abudu (žr. Liudviko Rėzos dainas, paskelbtas 1825 m., plg. Antano Juškos Svotbines dainas). Joje dainuojama apie abiejų sutuoktinių iš žaliųjų liepužių dirbamą lovužę, į kurios naujus patalus jie abu gulasi ir štai jau rūpinasi vaikeliu: Darysva mudu abudu Žaliąją vygužę (lopšelį) abudu. Guldysva mudu abudu mažąjį vaikelį abudu. Vygiuosva mudu abudu Mažąjį vaikelį abudu.

Prabėgus metams, džiaugsis mergytė, gavusi jaunikį – puikų gero tėtužio sūnytį, baltos mamužės augintą, žaliame vyge vygiuotą, ant baltų rankų nešiotą, aukso žieduku žaidintą.