Kokius dievus garbino tolimi lietuvių protėviai, kaip juos įsivaizduodavo, kokias aukas jiems atnašaudavo, kokios pagalbos iš jų tikėdavosi? Kitaip tariant, koks buvo dvasinis mūsų krašto senovės žmonių gyvenimas?

Baltai nesukūrė savo rašto, tad nepaliko ir šventųjų tekstų. Apie jų religiją ir kultus galime spręsti tik iš nedidelių žinučių kaimyninių kraštų kronikose ir metraščiuose, keliautojų pasakojimuose. Pagoniškoji praeitis dar tebebuvo gyva žmonių atmintyje ir XVI a., kai buvo rašomos pirmosios Lietuvos ir Prūsijos istorijos. Po Lietuvos krikšto daug senosios religijos dalykų virto liaudiškais tikėjimais ir papročiais. Tad sakmėse ir pasakose galima atpažinti mitų nuotrupas. Apie religines praktikas kartais prabyla ir archeologiniai radiniai. O pagal legendas bei padavimus apie įvairias vietoves galima atsekti senovės šventvietes.

Atskirų baltų genčių religinėms sistemoms rekonstruoti trūksta duomenų. Tyrinėtojai žino tik pagrindinius skirtumus tarp lietuvių, latvių ir prūsų tikėjimo. Tačiau bendrumų čia gerokai daugiau, juolab kad kitados būta ir bendro indoeuropietiškojo pagrindo. Šios kilties tautų religijoms būdinga aukščiausių dievų trejybė. Taip yra ir lietuvių dievų panteone. Žyniai ir genčių vadai savo globėju laikydavo pasaulio kūrėją Dievą, kariai – griausmavaldį Perkūną, žemdirbiai – požemio valdovą Veliną. Dievai perspėja žmogų apie pavojus ir nelaimes, saugo ir gina jį, moko gyvenimo tiesų ir išminties. Tada žmogus pasijunta saugus, esąs savo namuose tarsi pasaulio centre, jo gyvenimas žemėje – tai būtis tarp gimimo ir mirties, žemės ir dangaus, pasaulio ir dausų.

Dievas laiko pradžioje sukūrė pasaulį – tai, kas yra „po saule“. Dabar jis gyvena dausose, ant akmeninio dangaus skliauto. Jo dvare – amžinosios vasaros sodas. Čia žiemoja ir paukščiai. Sugrįždami iš dausų į gimtinę, parneša pavasario šilumą. Dievas į pasaulį nusileidžia retai. Tik kartais kaip žilas senelis pasibeldžia į kieno nors trobelės duris, kad patikrintų, ar žmonės dar nepamiršo jo sukurtų teisybės, gailestingumo, tarpusavio meilės priesakų. Teisuolius jis priglobia po mirties savo dangiškajame sode. Žmogus nebuvo Dievo kūrybos viršūnė – jis pasaulyje atsirado atsitiktinai, kažkaip keistai, kūrėjui nusispjovus.

Kasdienius rūpesčius Dievas yra pavedęs tvarkyti savo sūnui Perkūnui. Tai rūstus raudonbarzdis vyras, ginkluotas žaibais ir kirviu, važinėjantis ožiais pakinkytu dviračiu vežimaičiu. Kai griaudžia, sakoma: darda Perkūno ratai. Perkūno pagalbos šaukdavosi kariai, puldami priešą. Tačiau pavasarį sugrumėjus pirmajam griaustiniu, sužaliuoja žolė, išsprogsta medžių pumpurai. Šiltąjį pusmetį žmonės Perkūno garbei ruošdavę devynias šventes. Tačiau rudeniop šios dievybės galios silpsta. Gamtoje vis labiau įsivyrauja Perkūno priešininkas Velinas. Jis sutrumpina dieną, sunaikina augmeniją ir galop gruodu surakina žemę. Žiema – jo viešpatavimo metas. Žmonės tuomet nelengvai pragyvendavo iki pavasario iš sukauptų atsargų ir laikomo gyvulių ūkio. Velinas buvo gyvulininkystės globėjas – štai iš kur jo ragai, kanopos, uodega. Velino galios išsenka pavasariop; tada Perkūnas žaibais priverčia jį atrakinti žemę ir išleisti žolę. Nuolatinė Perkūno ir Velino kova suka gamtos ratą. Vieno iš jų pergalė reiškia šiltojo ar šaltojo pusmečio pradžią. Dievybių priešiškumas atspindi tam tikrą socialinę įtampą visuomenėje tarp karių ir žemdirbių, ypač paaštrėjančią, kai ateina duoklių surinkimo metas.

Žemdirbystei tapus pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, tikėta, kad pasėlius globojančios ir protėvių dvasios. Rugio grūdas darbu susieja kartų kartas. Vėlės būdavo pagerbiamos, pamaitinamos per visas šaltojo pusmečio šventes, pradedant rudens sambariais bei Vėlinėmis.

Į dievus baltai kreipdavosi alkavietėse. Tai būdavo šventosios giraitės, keistai nuaugę pavieniai medžiai, dideli akmenys, šaltiniai ir versmės, alkakalniai. Per gyvąją gamtą – medžius, vandenis, gyvūnus ir paukščius – žmogus kalbėdavosi su dievais ir gaudavo iš jų patarimus. Ypač tą gebėję tapdavo žyniais, kriviais, vaidilomis. Vyriausieji šventikai apeiginius laužus kurdavo pagrindinėse genčių šventvietėse, tokiose kaip prūsų Ramovė, lietuvių Šventaragio slėnis. Žyniams būdavo paskiriamas trečdalis karuose laimėto grobio. Jie pranešdavo dievų ištarmę svarbiausiais genties gyvenimo atvejais: ar pasiseks karo žygis, sumanyta tolima kelionė, ar užderės derlius, ar tinkama vieta pilies statybai. Dievams būdavo aukojama ir pradedant pagrindinius žemės ūkio darbus – sėją, ganiavą. Rudenį padėkojama už išaugintą derlių. Aukojimo laužo ugnis susiedavo visas kosmoso dalis, pavaldžias skirtingiems dievams.

Žemesniųjų dievybių paskirtis yra dvejopa: tai žmogaus gyvenimą lydinčios ir likimą sprendžiančios dievybės bei jo metų darbus globojančios mitinės būtybės. Skirtingos ir jų pasireiškimo erdvės: pirmosios – namų, antrosios – sodybos ir laukų dievybės. Dažnai dievybės sudaro poras, arba papildančias viena kitą, arba visiškai priešingas. Taip namų dievybės ir surašytos žemiau, nurodant jų veiklos sritis bei globojamus darbus, taip pat jų įvaizdžius ir simbolius.

Aukščiausios dievybės: Dievas (Prakorimas, Aukštėjas, Andojas, Nunadievis, Praamžius, Sutvaras, Okopirmas) – aukščiausioji baltų dievybė, pasaulio ir dorovės bei moralės principų kūrėjas. Dievas – žynių kastos, genties vadų bei aukštuomenės globėjas. Kasdienio gyvenimo tėkmei jis nedaro įtakos, pavesdamas tai žemesnio rango dievams. Dievo vardu tik sutvirtinamos sutartys, ištariama priesaika. Sakmėse pasakojama, kad dabar jis pasaulį aplankąs kaip žilagalvis senelis, gerasis ganytojas, kad įsitikintų, ar žmonės tebesilaiko jo duotų priesakų. Dievo ženklu gali būti žynių valdžios simbolis – krivūlė.

Perkūnas (Diviriksas, Dundulis) – griaustinio ir žaibų dievas. Vienas iš svarbiausių dievų hierarchijoje, sietinoje su indoeuropiečių protautės visuomenine struktūra. Kovoje su požemio valdovu Velinu jis išlaisvina žemę iš žiemos sąstingio ir pradeda naują gyvybės ciklą gamtoje. Tai pasakoja Naujųjų Metų, prasidedančių pavasariu, mitas, žinomas visoms indoeuropietiškos kilties tautoms. Tautosakoje Perkūnas vaizduojamas kaip galingas rudabarzdis vyras, važinėjantis dangumi ožiais pakinkytu vežimaičiu, ginkluotas kirviu ir žaibais. Jis – karių globėjas; dėl šios funkcijos buvo gerai žinomas ir kaimynuose, minimas jų rašytiniuose šaltiniuose. Perkūno įtrenktas ąžuolas ar akmuo galėjo tapti dievybės pagerbimo šventviete.

Velinas (Patolas) – vienas iš trijų svarbiausių indoeuropiečių protautės dievų. Pirmiausia jo būta gyvulininkystės globėju; iš čia šie dievybės požymiai: ragai, uodega ir kanopos. Vėliau Velinas tapo požemio valdovu, tarpininku tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Velino nesantaika su Perkūnu, išreiškianti tam tikrą socialinę įtampą tarp karių ir žemdirbių luomų, suka gamtos ratą. Po Lietuvos krikšto įvaizdis degradavo iki folklorinio personažo velniuko, pravardžiuojamo vokietuku, pinčiuku, kriaučiuku. Tačiau retsykiais jis vėl atgauna senąjį įvaizdį, pasiversdamas ožiu. Dažnai velnias apsireiškia pelkėse, raistuose – tai primena jo chtoniškąją prigimtį. Nuo Perkūno kulkų jis slepiasi po akmeniu, išreiškiančiu ribą tarp pasaulio sferų.

Namų dievybės: Laima (Laimė, Dalia) – mitinė būtybė, lemianti žmogaus likimą jam gimstant. Ji esanti ir gimdyvių globėja. Deivę mini savo raštuose 1666 m. Danielius Kleinas. Sakmėse Laima prie kūdikio lopšio verpia likimo siūlą; jos ištarmę skelbia gegutė, antelė, gulbė. Su apeigomis Laimos palankumui įgyti galima sieti neolito gyvenvietėse archeologų randamus anties formos kaušelius. Jos kultui priskirtini ir gintariniai bei ornamentuoti moliniai verpstukai, kuriais būdavo suverpiamas „likimo“ siūlas, buriant gimusio kūdikėlio lemtį.

Giltinė (Veliona) – mirties dievaitė. Tai balta neaiškių formų būtybė su gyvatės liežuviu; jos pasirodymo pranašai – pelėda, svetimas šuo. Simbolinis atributas – kanklės, kurių muzika senovėje palydėdavo vėlę į pomirtinį pasaulį. Giltinė nukerpanti likimo siūlą avikirpėmis žirklėmis. Maro epidemijų plitimą žmonės stabdydavo į kaimą vedantį vieškelį pertiesdami rankšluosčiais, kuriuos moterys turėdavo suverpti ir išausti per vieną naktį. Dievaitės kultas baltuose nebuvo smarkiau išplėtotas, priešingai nei vėlių, kurioms ypač daug apeigų skiriama rudens ir žiemos šventėse.

Aitvaras – mitinė būtybė, nešanti namų šeimininkui vogtus grūdus, varškę ar pinigus. Rašytiniuose šaltiniuose pirmasis jį paminėjo Martynas Mažvydas 1547 m. Aitvaras yra labai dažnas sakmių veikėjas Aitvarą esą galima išsiperinti iš juodo septynmečio gaidžio kiaušinio, prisivilioti grabnyčių žvake arba nusipirkti Rygos turguje. Labai įnoringas, o įskaudintas ar įžeistas gali sudeginti namus. Įvaizdis – skrendantis ugninis žaltys ar koks šviečiantis pagaikštis, pavirstąs namuose į juodą gaidį. Ši mitinė būtybė tarsi siūlo žmogui rinktis: ar doru darbu įgyti turtus, ar kliautis nepatikimu aitvaru, iš kitų gėrybes vagiančiu. Norėdami nuo jo eibių apsisaugoti, žemaičiai ties prieklėčiu užkasdavo varinį daiktą.

Kaukas (Pagirnis, Barzdukas) – chtoniškoji mitinė būtybė, namams atnešanti skalsą ir ūkio sėkmę. Kauką gali prisipratinti namuosna šeimininkė, pasiuvusi jam rudenį lininius marškinėlius. „Deiviai Pagirniai” minimi XVII-XVIII a. jėzuitų pranešimuose apie lietuvių valstiečių religingumą. Pagirniui triskart per metus kaimo vyrai aukodavę paršą ar jautį, o moterys – gaidžius. Jaunamartė Pagirniui skirdavo duonos kepalą ir rankšluostį. Kaukai ypač dažnai minimi žemaičių sakmėse, jų įvaizdis – mažas žmogutis, galintis pavirsti į žemės grumstą. Namuose jie asocijuojami pagirnių vardu su žalčiais, gyvenančiais maltuvėje. „Sūduvių knygelė” (1520-1530 m.) mini barstukų ir markopolių (žemės žmogelių) vyresnįjį Puškaitį, gyvenantį po šeivamedžiu. Jam ir jo palydai kluone būdavo paruošiamos naktinės vaišės.

Austėja – bičių ir šeimos dieviškoji globėja. Jai aukodavo jaunamartė, ištėkšdama midaus šlakelį per vestuves. Vardas kildinamas iš „austyti” (bėginėti), „austi” (siūti korius), „aušti” (plepėti). Bičių diena kartais laikoma kovo 25-oji, Gandrinė; tuomet jos apsiskraidančios. Bičkopio diena – rugpjūčio 10-oji. Mitinis įvaizdis – bičių motinėlė, simbolis – korys.

Bubilas (Bičbirbis) – vaisingumo ir linksmybių dievas. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas XVI a. – Motiejus Strijkovskis aprašo apeigas dievybės garbei. Prieš židinį žynys sudaužydavo pilną gorčių medaus. Jo mitinis įvaizdis – avilio tranas, simbolis – midaus ragas.

Javinė (Jievaras, Dirvolika, Nosolus, Krūminė pradžių varpų) – rugio dvasia, jungianti žemdirbių kartas. Javinė minima Jokūbo Brodovskio žodyne XVIII a. pradžioje. Krūminę pradžių varpų mini Motiejus Strijkovskis 1582 m., aprašydamas apeigas jos garbei. Javų dievybei būdavo aukojamos vištos su žemomis skiauterėmis: jų mėsa sukapojama į smulkius gabalėlius, kad rugiai būtų tankūs, varpingi, neišeitų į šiaudus. Jėzuitų ataskaitose, rašytose 1605 m., sakoma, kad Dirvolikai aukojamas paršas, o Nosolui ožys, kad šiedu dievai duotų gerą derlių. Apskritai Javinė gali būti mitinis personažas, kuriame susipynę kelių javus bei jų lauką globojančių dievų ir deivių įvaizdžiai. Dvasią simbolizuoja pirmasis rugių prapjovų pėdelis – „svetys”, „boba“, parneštas namo ir pastatytas krikštasuolėn, taip pat „jievaras” – lauke po rugiapjūtės paliekama rugių kuokšto „kasa”.

Pilnytis (Skalsa, Kurkas) – baltiškasis (lietuvių ir prūsų) turto, gausos, pritekliaus dievas. Tyrinėtojai nesutaria dėl šios dievybės vardo kilmės: ar jis kilęs iš žodžio „pilnas” ar iš „pilvas”. Bet kuriuo atveju Pilnytis yra namų dievybė, kurios funkcijos – pamaitinti šeimą, giminę. Jo prašoma auginti pilnas varpas, gausinti derlių klojimuose. Prūsuose Šventpilėje buvęs Kurko stabas ir ąžuolas. Šalia jo ugnyje aukoti pirmieji javų pėdai, medus ir pienas – taip liudija Prūsijos XVI a. pradžios kronininkas Simonas Grunau. Pajūryje būta akmens, ant kurio žvejai Kurko garbei sudegindavę pirmą pagautą žuvį. Dievybės simboliu galėtų būti siekas, gausybės ragas, klėties raktas, devyniais valgiais nukrautas stalas.

Gabija (Užpelenė, Pelengabija) – duonos ir namų židinio dievaitė. Minima 1615 m. išleistoje Jono Lasickio knygelėje „Apie žemaičių dievus”. Iki mūsų dienų išliko paprotys kreiptis maldele į Gabiją, vakare užžarsčius žarijas ugniakure pelenais ir ant jų nubrėžus „pelenų” kryžių. Kreipiamasi labai poetiškai; pavyzdžiui: „Šventa Gabieta, užkaupta gulėta, užkurta žibėta. Kaip numirsma, uždek mums žvakelę, pasiremti lazdele ir eiti namučio.” Dievybės vardas tikriausiai kilęs iš žodžio „gaubti”. Ugnis židinyje yra migdoma (užžeriama pelenais), žadinama (įpučiama), maitinama (kurstoma). Gražus paprotys – parvežus pakrikštytą kūdikėlį iš bažnyčios, jo rankute perbraukti krosnies kaktą, „kad namų vaikas būtų“. Senojo tikėjimo dievaitės funkcijas perėmė šventoji Agota. Tikima, kad jos vardo dieną (II.2) pašventinta duona gelbsti nuo gaisro, gyvatės kirčio, kulkos.

Rūgutis (Raugų žemėpatis, Raugupatis, Ragutis) – raugo dvasia, alaus, linksmybių ir puotų dievybė. Jis įkvėpiąs gyvybę alaus salyklui ar užminkytai tešlai. Dievybės simbolinis atributas – duonkubilis, alaus gorčius; šventė – Alutinis (Koštuvės), senovėje tapatintos su rudens lygiadieniu. Pasak Jono Lasickio, pirmąjį alaus ar midaus, pasemto iš statinės, gurkšnį turi išgerti dievo garbei šeimos galva. Jo šventyklos legendinė vieta Vilniuje, Pilies gatvėje. Vardas kildintas iš rago, skirto gėrimui, arba raugo.

Laumė – mitologinė moteriška būtybė, doros ir moralės normų sergėtoja, darbštumo įsikūnijimas. Tai pavakarių ir vandenų dievaitės, apdovanojančios neturtingų tėvų vaikus, baudžiančios už godumą ir palaidumą. Laumės įvaizdyje esama ir archajiškosios Deivės paukštės bruožų, pavyzdžiui, ji paliekanti paukštiškus pėdsakus. Simbolis – paukščio pėdelės, kultuvė.

Velykė – folkloro personažas, senyva moteriškė, atvažiuojanti kanapine kumelaite ir vaikams atnešanti velykinių margučių ir pyrago. Tikėtina jos kilmė – prosenoviškoji Deivė paukštė, pavasario, gamtos atbudimo dievybė, gelbėtoja nuo bado. Pirmasis rastas pavasarį laukinės anties kiaušinis buvo aukojamas šiai deivei. Iš to bus kilusi ir margučių tradicija. Lietuviškų margučių raštuose išliko archajiškojo pasaulio modelio bruožų: tai išreikšdavo nuostatą, kad pavasarį pasaulis sukuriamas iš naujo.

Dimstipatis – mitinis sodybos globėjas. Vardas kilęs iš senovinio žodžio „dimstis”, reiškiančio aptvertą žemę. Pirmą kartą istoriografijoje paminėtas kaip žemaičių dievas jėzuito Stanislovo Rostovskio 1583 m. ataskaitoje. Kitose XVII a. pradžios ataskaitose apie kaimo žmonių religingumą rašoma, kad namų dievui Dimstipačiui aukojamas gaidys, kurio kaulai sumetami į židinį, o šeimininkės jam aukojančios kiaulytę. Dievybės simboliu galėtų būti aukų akmuo su išsuktu smailiadugniu dubeniu. Tokie akmenys aptinkami senose sodybvietėse šiaurinėje Lietuvos dalyje.

Apidomė (Apydėmė) – sodybvietės ar namų dvasia. Kadangi lietuvių gyvensena buvo labai stipriai susijusi su vietinėmis dvasiomis bei dievybėmis, galėjo būti atskira gyvenamosios vietos keitimo deivė. Apie tai pasakoja Jonas Lasickis. Vardas kildintas iš „apidėmės”, reiškiančios žemę tarp trobų. Tikėjimas šia dvasia smerkiamas Volfenbiutelio „Postilėje“ (1573 m.). Namo viduje gerųjų dvasių buveinė – krikštasuolės kertė. Ten ant lentynėlės, vadinamos kampine, laikyti šventinti dalykai.