Pastaruoju metu itin susidomėta archeologiniu kostiumu, t. y. I – XVI a. lietuvių protėvių nešiosena. Tokie kostiumai traukia akį, iš etnografinių XVII – XIX a. kostiumų išsiskirdami žalvarinių papuošalų gausa.

Europos šalyse vyksta eksperimentinės archeologijos festivaliai, kuriuose tarp daugybės demonstruojamų amatų nemenką vietą užima ir kostiumo atkūrimas nuo pačios primityviausios vijimo, rišimo, pynimo, audimo technikos iki apdailos metalu.

Mūsų archeologinė informacinė medžiaga yra nedidelė, mažesnė negu kad kaimynų latvių. Lietuvoje senovinis mirusiųjų deginimo paprotys nepaliko jokių galimybių net interpretacijai, kuriai menkai tepadeda ir Europos duomenys.

Archeologiniai kostiumai yra atkurti Lietuvos nacionalinio muziejaus. Muziejus eksponuoja pasiūtus šešių šeimų kostiumus, remiantis I – IV a. archeologine medžiaga, V – VI a. aukštaičių, VII – VIII a. lietuvių, VII – X a. žiemgalių, V – X a. žemaičių bei IX – X a. kuršių genčių laidojimo paminklais. Mažosios Lietuvos muziejus atkūrė XVII a. Klaipėdos miestiečių drabužius. Atkurtais archeologiniais rūbais puikuojasi ir keli Lietuvos folkloro kolektyvai: apeiginio folkloro grupė „Kūlgrinda“ ir kūrybinio folkloro grupė „Sedula“ iš Vilniaus bei Švenčionių folkloro ansamblis „Gastauta“. Į atkuriamų senovinių amatų gyvavimo laikotarpį ir stilių taiko eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ meistrai, kasmet Lietuvos valstybingumo proga kviečiantys visus norinčius pasinerti į neatmenamus laikus seniausioje Lietuvos sostinėje – Kernavėje. Čia, piliakalnio aikštelėje, parodomajam, nors labai tikroviškam mūšiui susitinka viduramžių karių klubai, kurių nariai vilki pačių pasigamintus šarvus ir kaunasi tikrais kovos kirviais, ietimis ir kalavijais, pagamintais pagal senovinius pavyzdžius.

Kas yra archeologinis kostiumas ir kaip jį pasisiūti?

1. Duomenys ir jų informatyvumas

Apie archeologinį kostiumą daugiausia duomenų pateikia laidojimo paminklai, kur randama tam tikra tvarka išdėstytų metalinių papuošalų – žiedų, segių, antkaklių, apyrankių – bei drabužio papuošimų – įvijų, apkalėlių ir pan. Šiuos dirbinius daugiausia gamino vietiniai amatininkai, įsikūrę netoli pilių buvusiose gyvenvietėse – papiliuose. Tuo tarpu organinė medžiaga – medis, oda, tekstilė – žemėje suyra, tad kalbėti apie vieno ar kito istorinio tarpsnio kostiumo siluetą praktiškai neįmanoma. Yra išlikę labai maži drobės, vilnos ar šilko bei odos fragmentai, daugiausia buvę pritvirtinti ar priglausti prie žalvarinių papuošalų ir drabužio detalių ir tik jų dėka nesunykę. Iš šių liekanų galima spręsti, kas – vyras ar moteris – palaidota viename ar kitame kape, ypač jeigu jis degintinis arba suardytas griautinis kapas.

Vyrų kapuose vyrauja ginklai, kovos kirviai, kalavijai, darbo įrankiai, asmeninės paskirties daiktai – skiltuvai, galąstuvai, geriamieji ragai, gana masyvūs papuošalai, moterų – subtilesni žalvariniai ir sidabriniai papuošalai, namų apyvokos reikmenys – adatinė, žirklės, simboliniai raktai. Peilius, diržus ar juostas su prikabintais kapšeliais tam tikru metu nešiojo tiek vyrai, tiek moterys.

Norint atkurti archeologinį kostiumą, reikia nuspręsti, kurio laikotarpio nešioseną siekiama atspindėti. Tradiciškai priešistoriniai (archeologiniai) laikai skirstomi į kelias epochas, priklausomai nuo medžiagos, iš kurios buvo gaminami ginklai ir darbo įrankiai. Tai akmens amžius, savo ruožtu skirstomas į paleolitą (X-IX tūkst. pr. Kr.), mezolitą (VIII-IV tūkst. pr. Kr.) ir neolitą (IV-II tūkst. pr. Kr.), bronzos amžius (II-I tūkst. pr. Kr.), Lietuvoje vadinamas žalvario amžiumi, ir geležies amžius, skirstomas į senąjį (I-IV a.), vidurinįjį (V-IX a.) ir vėlyvąjį (IX-XII a.). XIII a. Lietuvoje prasideda valstybės kūrimosi ir miestų atsiradimo laikotarpis, tačiau iki XIV a. pab. mūsų protėviai tebesilaikė mirusiųjų deginimo papročių, todėl labai sunku ką nors pasakyti apie to laikotarpio madas. Tik pakartotinai įvedus krikščionybę, pradėta laidoti nesudegintus mirusiuosius, todėl iš XIV a. pab.–XVII a. pr. turime gerokai daugiau archeologinių duomenų atkurti kostiumą, juoba kad išliko gyvas paprotys laidoti su gausiomis įkapėmis ir tradicinėmis apeigomis. Sekant jomis, žmogaus gyvenimas buvo paženklintas keletu svarbiausių virsmų – gimimo, brandos, vedybų ir mirties. Juos pažymėdami, žmonės šventė apsivilkę geriausius turėtus rūbus ir pasidabinę gausybe papuošalų, kas, be kita ko, rodė ir turtinę padėtį. Jos tais laikais kitu būdu nebuvo galimybės pademonstruoti, nors ilgą laiką manyta, kad papuošalų gausa rodo tik norą perduoti į kitą pasaulį visa, ką velionis turėjo, bet nebūtinai dėvėjo kasdien. Specialių drabužių įkapėms greičiausiai nebuvo. Yra manoma, kad laidota su gražiausiais – vestuviniais – rūbais. Į kapą dar dėti daiktai (ginklai, darbo įrankiai, puodas su vištiena arba anglimis, jei laidota žiemą), kurie, kaip tikėta, turėjo praversti ir pomirtiniame pasaulyje.

Archeologinis metodas leidžia atkurti senovės vaizdą iki rašto atsiradimo – t. y. iki galimybės perskaityti senovinės gyvensenos aprašymą įvairiuose dokumentuose. Rašytinių šaltinių atsiradimas reiškia, kad baigėsi priešistorinis ir prasidėjo istorinis laikas, tačiau ir tuomet praverčia archeologinis metodas, leidžiantis perskaityti sluoksniuotą žemės knygą, nes tikrųjų rašto paminklų išlikę labai nedaug, o ir išlikusieji ne visada pateikia išsamius atsakymus į skaitytoją – rašytinių šaltinių tyrinėtoją – dominančius klausimus. Kadangi net iki XVI a. neturime ir kito šaltinio – ikonografijos, t.y. graviūrų, paveikslų, portretų ir pan., kur būtų pavaizduoti Lietuvos gyventojai, išskyrus keletą didikų portretų bei valdovų atvaizdų monetose ir medaliuose, tegalime pasikliauti intuicija, gretindami fragmentiškus visų praeitį nušviečiančių mokslų duomenis – ir savus, ir kaimyninių kraštų, su kuriais Lietuva palaikė glaudžius prekybinius ir kultūrinius ryšius.

2. Atkūrimo galimybės ir pavojai

Kad ir koks patrauklus ir pažįstamas mums atrodo etnografinių laikų kostiumas, vis dėlto jo sudėtinių dalių – marškinių, sermėgos, kelnių, sijono, prijuostės ir t .t. – negalima tiesiog „perkelti“ į ankstesnius laikus. Ilgą laiką buvo nešiojami ilgi, per liemenį nekirpti drabužiai, o kelnės atsirado tik tuomet, kai reikėjo dažnai jodinėti ant arklio.

Knygos mirgėte mirga daugybe rekonstrukcinių piešinių, tačiau tik atskirais atvejais bandyta iš tikrųjų atkurti juose pavaizduotus drabužius ir aksesuarus. Tuomet susiduriama su elementarių žinių apie vieno ar kito laikotarpio drabužio sukirpimo, susiuvimo, apdailos detalių tvirtinimo ir kt. stoka, ir tik dėvėdamas atkurtą rūbą, supranti, ar nepadarei klaidos jį gamindamas. Tai ir yra eksperimentinės archeologijos esmė: savo kailiu patirti, ar teisingai atkūrei istoriją.

Drabužius apsivilko protingasis akmens amžiaus žmogus – homo sapiens – ne dėl to, kad jam buvo gėda savo nuogumo, o dėl to, kad būtų šilčiau. Šį žmogų rengė ir puošė jo medžiojami gyvūnai, kurių išdirbti kailiai tapo apdaru, iltys, nagai – amuletais, šlifuoti kaulai – darbo įrankiais ir ginklais, dantys – karolių vėriniais. Kailinius drabužius jie siūdavo gyslomis ir ašutais. Apavą ir ūkiui reikalingus daiktus pynėsi adikliais iš apdorotų medžio karnų.

Bronzos (žalvario) amžiaus žmonės jau buvo prijaukinę gyvulius, kurių vilną, be kailio ar odos, irgi naudojo drabužių gamybai (verpstė – pastorintas medinis kotelis su užmautu akmeniniu, gintariniu ar moliniu smagračiu, verstuku, žinoma jau nuo neolito laikų). Ėmė plisti vilnoniai mezginiai ir audiniai. Žmonės puošėsi gintaro amuletais ir plokštelės formos kabučiais, iš žalvario lietais smeigtukais, antsmilkiniais ir antkaklėmis, prie kurių būdavo tvirtinami įvairių formų kabučiai. Žalvarį papuošalams ir darbo įrankiams bei ginklams baltai atsigabendavo iš Vidurio Europos, mainydami jį į gintarą. Iš medžio žievės žmonės pynėsi vyžas.

Drobes pradėta austi tik vėlyvajame geležies amžiuje, kuomet pradėti auginti linai. Tuomet atsirado ir gulsčios staklės, kuriomis buvo galima išausti ištisą rietimą drobės; jos pakeitė iki tol vyravusias vertikalias stakles. „Lino kelias“ nuo sėjos iki drabužio gamybos buvo ilgas, todėl drobė buvo labai brangi. Taigi stengtasi drabužius siūti taupiai naudojant žaliavą: stačiakampės rankovės siuvamos prie stačiakampio pagrindo. Net kaklo iškirptės ilgą laiką nebuvo – tik dvi palos susiūtos ties pečiais. Vėliau pradėta daryti apskrita skylė kaklui su prakarpa priekyje, varstoma virvele ar segama sege. Iš tų laikų jau žinomos juostų audimui naudotos gintarinės plokštelės ir kitokie audimo įrankiai – keturkampės žalvarinės ornamentuotos plokštelės, peiliukai, vielinės šluotelės, verpstukai, adatos. Tačiau į kapą sudėdavo ne tikrus įrankius, kurie, matyt, buvo brangūs ir reikalingi gyviesiems, o jų miniatiūrinės kopijos.

Šalia labai paplitusių žalvarinių papuošalų nuo I tūkst. pradžios imta apdirbti sidabrą, kurį atsiveždavo iš Romos imperijos, vėliau – iš Vidurio Europos, arabų kraštų . Tuo metu mainų prekė buvo švelniakailių žvėrelių – šermuonėlių, bebrų, kiaunių, sabalų, voverių – kailiai, naudoti ne tik drabužiams siūti, bet ir kaip „piniginis vienetas“.

Verpimo technologija pasikeitė, XV a. Europoje pradėjus plisti verpimo rateliui. Jis, nors dar ilgai neišstūmė verpstuko iš namudinio užsiėmimo, vis dėlto žymi to laiko audinių gamybos progresą. Pastebimas istorinių laikų audinių plonumas, metalinių papuošalų sumažėjimas, kas rodytų kitokį drabužių puošybos stilių. Galbūt atsirado daigiau įvairiaspalvių, raštuotų audinių, pradėta siuvinėti karoliukais ir šilku, kas savaime jau buvo puošnu ir papildomų metalinių papuošimų laipsniškai atsisakyta. Be to, ankstesniais laikais buvo galima išskirti gana ryškius regioninius skirtumus, o XV – XVI a. Lietuvos teritorijoje nešiojimo būdas ir puošyba pastebimai suvienodėja.

Pažvelkime į mūsų atkuriamąjį kostiumą, kaip sakoma, „nuo galvos iki kojų“, t.y. taip, kaip įprasta jį aprašyti archeologinėje literatūroje.

Galvos danga.

Žalvario amžiuje (II – I tūkst. pr. Kr.) moterys puošėsi žalvariniais įvijiniais antsmilkiniais, tvirtintais prie vilnonės nertos kepuraitės, su prikabintomis sraiginėmis įvijomis arba ažūriniais rato su stipinais ir ataugėlėmis pavidalo kabučiais. Galvos dangą – galbūt nuometą – puošė ir prilaikė žalvariniai smeigtukai susuktomis sraiginėmis galvutėmis.

Senajame geležies amžiuje (I – IV a.) moterų dėvėtos puošnios kepurėlės, siūtos iš storo vilnonio audinio ir puoštos žalvariniais kabučiais ir įvijomis. Tradiciškai tebesipuošiama įvijiniais antsmilkiniais. Tuo pat metu pasirodė ir kitokie antsmilkiniai – plokšteliniai, lieti, sudėtingo ornamento, su rakto formos išpjova viduryje. Šių antsmilkinių paviršius išraižytas koncentriniais grioveliais, o pakraštys ažūrinis, sudarytas iš zigzagų, apskritimų. Ši konkstrukcija leidžia spėti, kad antsmilkiniai buvo užmaunami ant kasų arba nuometo galų, kabančių abiejose pusėse. Yra surasta to laikotarpio ne vien tik vilnonių, bet ir ištisai žalvariu – sankabėlėmis, plokštelėmis – puoštų kepuraičių su pamušalu. Metalinės detalės sudaro kepuraičių raštą, o jų apačia dar apkabinėta įvijiniais kabučiais, pakraštys puoštas sraigelėmis ir pan. Pačios kepuraitės išgaubtos, pusrutulio formos.

III – IV a. atsirado dar vienas galvos dangos elementas – apgalvis, nešiotas merginų ant plaukų ar kaip sudėtinė kitokios galvos dangos dalis. Apgalvis – tai dažniausiai odinė juostelė, puošta spurgeliais, keturkampiais žalvariniais kvadratėliais su įspaustais ornamentais, lyg rozetėmis.

Viduriniajame geležies amžiuje (V – IX a.) nešioti žiedeliniai antsmilkiniai užkeistais galais arba įvija viename gale, tačiau pastebėta, kad apie VI – VII a. šis galvos dangos papuošalas išeina iš mados. Tačiau vis dar mėgiamos kepuraitės, puoštos žalvariu – plokštelėmis, vertikaliais cilindriukais, tačiau nuo ankstyvesnių jos skiriasi tuo, kad metalu puošta ne visa kepurėlė, o tik jos pakraštys, prie kurio dar kabinami širdelės formos, apskriti sidabriniai kabučiai, žalvarinės įvijos. Iš šio laikotarpio žinomos ne tik vilnonės, bet ir odinės moterų kepuraitės. To laikotarpio apgalviai – tai 3-5 eilių žalvarinės įvijos, jungtos pakaičiui su dekoruotomis plokštelėmis, o kai kur - cilindrėliais.

Kai kuriuose V – VIII a. kapuose moters pakaušio srityje rasta stambi dekoruota įvija su pervertais vilnoniais siūlais ir mediniu strypeliu. Jos galuose kai kada aptinkama grandinėlių su kabučiais. Šios įvijos randamos arba vienos, arba žemiau apgalvių ir greičiausiai jiems nepriklausė. Jos traktuojamos kaip savarankiškas galvos papuošalas, tačiau jo paskirtis nėra iki galo išaiškinta: ar tai plaukų, šukuosenos dekoras, ar kitokios galvos dangos papuošimas. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad ant šių įvijų būdavo į kuodą sukami plaukai, tačiau tokiu atveju neaišku, kaip juos pavykdavo išsukti nepešant. Čia jau praverstų gyva rekonstrukcija.

Vyrai nešiojo vilnones ir kailines kepures, kurių pakraštys arba tik kaktos sritis būdavo puošiama žalvarinėmis įvijomis. Kitos kepurės būdavo puošiamos įmantriau, sudarant geometrinį raštą iš spurgelių ir įvijų.

Vėlyvajame geležies amžiuje (IX – XII a.) taip pat nešiojamos kepurėlės ir apgalviai. Pagrindinis kepurėlių puošimo elementas – įvairios žalvarinių įvijų kompozicijos pakraštyje, kartais jas papildant gintaro karoliukais, taip pat – žalvarinių spurgelių eilės. Tačiau pasitaikė ir kepurėlių, kurių paviršius ištisai sudarytas iš sukabintų žalvarinių grandelių juostų, o kepurėlės pakraštys nukabinėtas klevo sėklos formos kabučiais. Jais būdavo puošiami ir to meto apgalviai, sujungti iš trumpesnių įvijėlių ir lengvesnių plokštelių, negu jų pirmtakai. Prie tokių apgalvių pakaušio srityje buvo kabinamos grandinėlės su varpelio formos kabučiais. Buvo nešiojami ir kelių spalvų austiniai apgalviai, rišti pakaušio srityje. Jų pakraščiai ištisai puošti metalinėmis grandelėmis. Panašiai puošti ir laisvai krintančių nuometėlių kraštai, o patys nuometėliai buvo prilaikomi apgalvių, sudarytų iš grandinėlių su prikabintais klevo sėklos formos kabučiais. Pastebėta, kad tuo laiku ypatingas dėmesys skirtas apgalvio daliai, esančiai kaktos srityje. Čia kai kada pasitaiko gražių plokštelių, dengtų balto metalo (alavo ar sidabro) danga su įsodintais stiklo karoliukais; kitur ši dalis būna suverta vien iš stiklo karoliukų.

Moterų nuometai būdavo tvirtinami, persmeigus ties smilkiniu smeigtuku su būdinga trikampe galvute, kuri dar buvusi dengta sidabru, ratelio formos galvute, puošta sidabru ir mėlyno stiklo karoliais; kartais nuometai būdavo susegti lankine sege. Jie buvo baltos drobės, o jų kraštai dar puošti geltonais, mėlynais ir bespalviais, o kai kada – sidabruotais ar auksuotais karoliukais.

Istoriniais laikais (XIII – XVII a.) moterų kepurėlių pakraščiai priekinėje dalyje puošti keturkampėmis ir penkiakampėmis dekoruotomis skardelėmis, o kai kada šis dekoras dar būdavo paryškinamas apsiuvant smulkiais baltais ir melsvais karoliukais. Puošyba priekinėje dalyje leidžia teigti, kad ant tokios kepurėlės ar apgalvio viršaus buvo gobiamasi skara, kurios kraštai, kaip ir anksčiau, puošti žalvariu, tik dabar jau kitu dekoro elementu – žvangučiais. Skara pasmakrėje susegta skardine apskrita sege, skirta labai ploniems audiniams segti. Kai kada prie kepurėlės kabinti žiedeliniai antsmilkiniai su įvertais žalvariniais rutuliukais. Būta ir medžiaginių apgalvių juostų, prie kurių prisiūtos plonos keturkampės dekoruotos žalvario skardelės bei ištisinių žalvarinės skardos juostelių, tvirtintų prie audinio ar odos ir juosusių galvą. Šiuo metu atsiranda ir auskarai, dažnai pagaminti filigrano technika iš plonos žalvario ar sidabro vielutės – du-trys kabantys ažūriniai rutuliukai. Dažnai randama klaustuko formos auskarų su įkabintu pailgu spalvoto stiklo karoliu. Moterys gobėsi nuometais, kurie būdavo susegami segėmis ar smeigtukais. Pastarieji nebe tokie masyvūs ir puošnūs, o kaip tik atvirkščiai – smulkūs, kaip adatėlės su buožele viename gale. Vyrai tais laikais nešiojo veltines pusrutulio formos su atvartais kepures – skrybėlės prototipą.

Kaklo papuošalai.

Žalvario amžiuje (II – I tūkst. pr. Kr.) nešiotos ornamentuotos antkaklės kanopiniais, siaurėjančiais galais, taip pat tordiruotos antkaklės. Kaklo apvaros sudarytos iš gyvulių ir žvėrių dantų ir ragų, gaminti ir moliniai ritinio pavidalo karoliai.

Senajame geležies amžiuje (I – IV a.) gintariniai karoliai buvo veriami kartu su stiklo ir emalės karoliais. Ypatingai puošnios to laikotarpio antkaklės, kurių priešakinėje dalyje įkabintos pakabėlės, sudarytos iš įvairiai sukomponuotų branktelių, ažūrinių plokštelių. Kabučių būdavo kabinama po tris, rečiau po du antkaklės užsegimo pusėje. Mėgtos dėželinės antkaklės puošniu rozetės formos užsegimu su tamsiai mėlyno stiklo akute jos centre. Ažūrinės ne tik antkaklės, bet ir kaklo apvaros, sukomponuotos iš ažūrinių kabučių ir įvijėlių

Viduriniajame geležies amžiuje (V – IX a.) vietinės kilmės papuošalai mažai tepakito: tebesipuošiama antkaklėmis, tik jų formos labiau įvairuoja – dėželiniais, kūginiais, storėjančiais, trimitiniais užsikeičiančiais, šaukštiniais galais. Atsiranda vytų iš dvigubos vielos antkaklių. Mėgti kaklo vėriniai, sudaryti iš žalvarinių kabučių arba stiklo ir emalio karolių. Retesni gintaro karolių vėriniai. Kai kada kaklo vėrinį sudaro žalvarinės įvijos, perskirtos kabučiais.

Vėlyvajame geležies amžiuje (IX – XII a.) ir vyrų, ir moterų nešiojamos žalvarinės ir sidabrinės antkaklės – suktinės, vytinės, sudėtinės, tordiruotais, pergniaužtais, pastorintais galais. Kartais jų randama po kelias. Vis dar mėgti gintaro, stiklo, emalio, rečiau gintaro karoliai. Nešioti kaklo vėriniai, sudaryti iš žalvarinių įvijų, perskirtų žiedeliais, taip pat – kuklesni vėriniai, sudaryti iš įvijinių dvigubo nupjauto kūgio karolių, suvertų į kraštus mažėjančia tvarka.

Istoriniais laikais (XIII – XVII a.) pamėgtos kaklo apvaros, sudarytos iš smulkių karoliukų, baltų kriauklelių, nedidelių kryželių ir žalvarinių žvangučių. Dar pasitaiko antkaklių, bet jos iš įkapių jau pastebimai nyksta.

Drabužio susegimas. Krūtinės papuošalai.

Žalvario amžiuje (II – I tūkst. pr. Kr.) drabužiai segti lankinėmis segėmis, kauliniais ir žalvariniais smeigtukais su ąsele ir grybo, gulbės kaklo, ritės formos, įvijine ar trikampe galvute. Rasta ir dvigubų pailgų kaulinių sagų, vadinamų tutulais. Tai pailgas stiebelis, kurio galai baigiasi nevienodo skersmens apskritomis plokštelėmis.

Senajame geležies amžiuje (I – IV a.) puoštasi emaliuotomis romėniškomis segėmis. Iš to laikotarpio išlikę duomenų apie vilnones skepetas, kurių pakraščiai puošti cilindrėliais, o krūtinės srityje jos susegtos segėmis. Mėgta puoštis poriniais smeigtukais, sujungtais grandinėlių eilėmis; prie smeigtukų kabinti ažūriniai kabučiai.

Viduriniajame geležies amžiuje (V – IX a.) mėgtos apskritinės kiauraraštės segės su įkabintomis grandinėlių eilėmis, skepetas segdavo lankinėmis ilgakojėmis segėmis, kiaurakryžmių smeigtukų poromis su prikabintais klevo sėklos formos kabučiais.

Vėlyvajame geležies amžiuje (IX – XII a.) moterų skaros, apsiaustai ar kiti viršutiniai rūbai, kaip ir anksčiau, buvo susegami dviem poriniais kryžiniais smeigtukais, sujungtais ilgomis grandinėlėmis, įkabintomis į pusmėnulio formos kabučius. Kai kada segtasi vienu smeigtuku kairėje pusėje. Pastebėta, kad šiuo laikotarpiu smeigtukus imta keisti segėmis. Tai lankinės laiptelinės segės, neretai dengtos baltu metalu (alavu ar sidabru), su tamsiai mėlyno stiklo akutėmis.

Vyrų viršutinės palaidinės kai kada buvo velkamos per galvą, o kai kada priekyje susegamos net keletu pasaginių segių, išdėstytų nuo kaklo iki šlaunų srities. Jie, ypač kilmingi, dėvėjo apsiaustus, kuriuos segdavo ant dešiniojo peties lankine sege; patys apsiaustai žiemos metu būdavo pamušami kailiu.

Istoriniais laikais (XIII – XVII a.) paplito kitokio tipo segės – apskritos ažūrinės, skardinės, išgaubtu viduriu segės su skylute centre ir pritvirtinta adata bei žiedinės segės ar pasaginės tordiruotos, pintos segės su įvairių formų atriestais galais: kūgeliniais, aguoniniais, gyvuliniais. Moterų drabužiai buvo segami nedidelėmis rutuliuko formos sagutėmis, o vyrų – apskritomis plokščiomis sagomis, kurios greičiausiai galėjo būti aptrauktos audeklu. Yra surasta ir labai puošnių sagų – didelių apskritų, puoštų filigrano technika.

Rankų papuošalai.

Žalvario amžiaus (II – I tūkst. pr. Kr.) kapinynuose surasta masyvių, apskrito pjūvio, uždarų, su priekyje iškilusiu rumbu apyrankių ar atvirų, galuose plonėjančių arba storėjančių apyrankių, kai kada puoštų iškilimais, įvijinių trikampio skerspjūvio apyrankių, siaurėjančių ties riešu, dekoruotų geometriniais rombų ir skersinių rantelių motyvais.

Rasta ir žalvarinių įvijinių arba juostinių nesueinančiais galais žiedelių, pagamintų iš pusapskričio pjūvio vielos.

Senajame geležies amžiuje (I – IV a.) mėgtos įvairių formų apyrankės, naudotos rankovėms prilaikyti, vietoje vėliau paplitusių siūtų rankogalių. Todėl marškinių rankovės būdavo siuvamos ilgesnės, nes sutrumpėdavo, apjuosus apyranke.

Viduriniajame geležies amžiuje (V – IX a.) moterys rankas puošė gaubtomis rankogalinėmis, kai kada aukšta, iškilia, tuščiavidure trikampio pjūvio briauna per vidurį, juostinėmis, aukštomis įvijinėmis apyrankėmis, pirštus – įvijiniais žiedais.

Vėlyvajame geležies amžiuje (IX – XII a.) vyrai nešiojo masyvias apyrankes pastorintais galais. Tai vadinamosios kario apyrankės. Jie neatsisakė ir žiedų – įvijinių, praplatinta, perpinta priekine dalimi ir užkeistais galais, kad būtų lengviau prisitaikyti žiedą savo pirštui. Moterys nešiojo įvijines, aukštas, masyvias rankogalines, siauras juostines apyrankes – pastarųjų susimaudavo po kelias.

Istoriniais laikais (XIII – XVII a.) apyrankės susiaurėja, kas rodytų kitokį marškinių rankovių išbaigimą, ir pastebimai nyksta iš vartosenos. Jos juostinės, dekoruotos geometriniais motyvais arba pintos. Atsiranda daugiau žiedų praplatinta, rombine, pinta priekine dalimi, su stiklo akutėmis sukeistais galais, kad būtų lengviau užmauti bet kuriam žiedo savininkui. Pradeda plisti žiedai-signetai – su įspaustais ženklais priekinėje ovalioje plokštelėje. Šie žiedai buvo pirmieji antspaudai ir atstojo savininko parašą.

Žalvario amžiuje (II – I tūkst. pr. Kr.) greičiausiai buvo daromas iš medžio karnų šiltam orui, o atšalus – iš kailio, tačiau išsamiau aprašyti to laikotarpio apavą duomenų nepakanka.

Senajame geležies amžiuje (I – IV a.) šiltu metu, matyt, autasi lengvu, sandalo tipo apavu, apie ką liudytų viename to laiko moters kape rasti įvijiniai žiedai ant kojų pirštų. Tikėtina, kad susiraukdavo nagines.

Viduriniajame geležies amžiuje (V – IX a.) atrasta apavo liekanų, leidžiančių kalbėti apie aulinius batus, blauzdų srityje sujuostus dirželiais ir susegtus žalvarinėmis sagtelėmis. Puošnus dirželio galas laisvai kabojo prie aulo. Vyrų apavas kai kada buvo puoštas žalvariu – spurgeliais, grandinėlėmis. Vyrai prie batų dirželiais tvirtino pentinus (po vieną) žirgui valdyti.

Vėlyvajame geležies amžiuje (IX – XII a.) avėsena nedaug galėjo pasikeisti, nebent dekoras, tačiau išsamiau ją aptarti trūksta duomenų.

Istoriniais laikais (XIII – XVII a.) nešioti auliniai batai ir pusbačiai – uždari iki kulkšnies, varstomi odine ar medžiagine juostele vidinėje pusėje. Vyriški batai buvo puošnesni, su liežuviu, priekinė dalis kai kada pjaustinėjama kiauraraščiu. Moterų kojas slėpė ilga suknelė. Moterų batai XIV a. būdavo suvarstomi ties kulkšnimi, o priekis siuvinėjamas.

Aksesuarai.

Žalvario amžiuje (II – I tūkst. pr. Kr.) vyro kario kostiumui derėjo lieti žalvariniai ginklai – ietys, kirviai, kalavijai.

Senajame geležies amžiuje (I – IV a.) vyrai juosėjo meniškai padarytais diržais, segamais žalvarinėmis ir sidabrinėmis sagtimis bei puošiamais įvairiomis plokštelėmis. Tais laikais buvo vejamos juostos iš spalvotų siūlų – šviesiame fone išdėstytas tamsus geometrinis raštas.

Viduriniajame geležies amžiuje (V – IX a.), nuo VII a., ėmė plisti skandinaviškas importas – ginklai, pentinai, papuošalai. Vyrų nešiosenoje paplito diržai su geležinėmis, žalvarinėmis, rečiau sidabrinėmis, daugiausia ovalo formos sagtimis. Diržų galai puošti plokštelėmis su geometriniais motyvais. Prie diržų kabinti geležiniai kalavijai ir smogiamieji peiliai odinėse apkaustytose makštyse, taip pat meniškai sidabru kaustyti geriamieji ragai. Perpetės puoštos skirtingų formų meniškais apkaustais. VIII – IX a. moterų juostų galai buvo puošiami apskritais kabučiais, dengtais sidabro plokštelėmis su 5 mėlyno stiklo akutėmis.

Vėlyvajame geležies amžiuje (IX – XII a.) iškilo karių luomas, leidęs sau prabangiai puoštis odiniais diržais, puoštais spurgeliais, keturkampėmis dekoruotomis plokštelėmis, su sidabrinėmis ketrurkampėmis ar penkiakampėmis sagtimis ir galų apkaustais. Prie diržo, kuris kai kada būdavo skirstikliais sujungtas iš trijų dalių, kaip ir anksčiau, kabinti ginklai ir geriamieji ragai, taip pat žalvariu kaustyti kutai. Kai kurie diržai būdavo iškalinėjami mažomis vinutėmis, sudarančiomis geometrinį raštą, primenantį austinių juostų dekorą.

Moterys skaras ir apsiaustus, kurių kraštai nutįsdavo iki žemės, puošdavo rombo formos dekoruotomis plokštelėmis, kurios, pritvirtintos prie audinio viename kampe, dengdavo viena kitą tarsi žvynai ir skimbčiodavo. Kai kada šachmatiškai išdėliodavo įvijėles. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad taip dekoruoti būdavo ir sijono ar prijuostės kraštai, nes plokštelių rasta čiurnų srityje, tačiau vis dėlto apie paties sijono buvimą tais laikais nėra žinoma, Europoje tuo metu ant marškinių vilktasi ilgą drabužį ir suptasi apsiaustais. Manytina, kad ir Lietuva nėra išimtis, todėl panašiau, kad taip puoštos didelės vilnonės skepetos arba ilgi stačiakampiai audeklai (iš etnografinių laikų žinoma, kad tokiais pečius siausdavosi nėščios moterys), kurių plokštelėmis puošti galai ir galėjo sudaryti sijono ar prijuostės iliuziją. Kai kurių skepetų pakraščiai buvo puošiami vytinėmis kontrastingų spalvų juostelėmis, o kraštai – kutais, pakabučiais, įvijėlėmis, žvangučiais.

Istoriniais laikais (XIII – XVII a.) ne tik vyrai, bet ir moterys juosėjo odiniais, puoštais metalo plokštelėmis arba austiniais margaraščiais (raudonos, geltonos ir žalios spalvos) diržais su keturkampėmis sagtimis, prie kurių dažniausiai kabojo kapšelis-piniginė, peilis odinėse, neretai pjaustinėtose makštyse, medinės ar kaulinės šukos, simboliniai raktai. Moterų kapšeliuose randama adatinių su siūlais ir adatomis, pinigų, vyrų – skustuvų, titnago gabalėlių, skiltuvų. Patys kapšeliai būdavo su keliais atvartais, segami ažūrine sagtele, kai kada siuvinėjami šilko siūlais, o kabinami prie diržo odinėmis arba metalinėmis kilpomis.

3. Autentiškumas ir interpretacija

Paradoksas: kuo mažiau išlikę duomenų apie kostiumą, tuo didesnė interpretacijos galimybė ir tuo paprasčiau jį atkurti, o tiksliau – sukurti pasitelkiant fantaziją. Kuo daugiau duomenų turime, tuo labiau esame suvaržyti istorinės tiesos, nuo kurios nukrypti nevalia. Jeigu norite pasisiūti senovinio stiliaus kostiumą, bet neturite pakankamai žinių ir bent keleto akademinių leidinių po ranka, tai atsiminkite pagrindines taisykles:

• marškiniai, kojinės, nuometai turi būti baltos drobės – mūsų prosenolės puikiai mokėjo balinti liną. Balta spalva žmogų puošia, rodo jo tvarkingumą ir padorumą bei dvasios tyrumą;
• viršutiniai – vilnoniai – rūbai turi būti natūralių gamtos atspalvių, išgaunamų dažant verpalus ar audinius įvairiais augalais: beržų pumpurais, ąžuolo žieve, medetka, juodalksnio spurgais, mėlynėmis, pienėmis ir pan. Taip pat rūdimis, suodžiais, moliu, net galvijų mėšlu;
• drabužiai tiesaus kirpimo, su iškarpa kaklui; matomi jų kraštai puošti vytinėmis juostelėmis ar suktu spalvotu siūlu;
• siuvinėjimas archeologiniam kostiumui netinka, jį tais laikais atstojo puošimas žalvariu – kalinėtomis plokštelėmis, įvijomis, papuošalais;
• reikėtų stengtis nenusižengti skirtingų laikotarpių stilistikai ir nederinti akmens amžiaus darbo įrankių prie, tarkim, XII a. papuošalų;
• pamirškite gintarų karolius, kurie dabar kažkodėl laikomi nacionalinio savitumo simboliu. Gintaras visais laikais naudotas saikingai – amuletams, darbo įrankiams, kai kada karolių pavidalu vertas į kaklo vėrinį, bet niekada neužgožė kitų to vėrinio kabučių. Lietuva – žalvario kraštas;
• jeigu jūsų kostiumas gausiai puoštas žalvariu, prie jo nederės nei vyžos, nei naginės, o tik odiniai batai;
• nepridengta galva – nepadorumo ženklas, todėl vyrai nešiojo vilnones, odines ir kailines kepures, o moterys – skepetas ir nuometus; merginoms pakako kepuraitės ar apgalvio, tačiau plaukai turėjo būti supinti į kasas, kurios būdavo iškilmingai nukerpamos per vestuves;
• šiais laikais įvairiausių faktūrų ir atspalvių audinių galima įsigyti parduotuvėse – nebūtina mokytis austi ir vargti dažant. Sudėtingiau su papuošalais, be kurių tikrai neapsieisite. Tam reikia įgūdžių. Todėl, jei neturite polinkio juvelyrikai, geriau patikėti savo būsimą grožį profesionalams.

Visa kita: spalvinė gama, papuošalų panaudojimas ir jų dekoras, paties kostiumo sudėtinės dalys ir jų individuali puošyba, – jūsų laisvė rinktis ir derinti prie savo esybės ir skonio. Skoniu ir išradingumu bei savitumu pasižymėjo ir mūsų proseniai.